Nuomonė. Apie projektą „Gyvoji istorija“ („A living history“): Stelmužės dvaro sodyba – muziejus po atviru dangumi.

Ilgą laiką kaip zarasietis, ir kaip istorikas profesionalas stebiu projektą „Gyvoji istorija“ („A living history“): Stelmužės dvaro sodyba – muziejus po atviru dangumi.
http://www.zarasai.lt/naujiena_projektas-gyvoji-istorija-a-living-history-stelmuzes-dvaro-sodyba–muziejus-po-atviru-dangumi_13019
Nuostabu, kad toks projektas buvo vystomas, tačiau projekto metu pridarytos kvailybės bei neefektyvus “europinių lėšų įsisavinimas” labai nuliūdino.
Nors įgyvendinto projekto biudžetas buvo daugiau nei pusė milijono eurų (584 063.56 Eu), tačiau atlikti istoriniai tyrimai nieko iš esmės naujo apie Stelmužę taip ir neatskleidė. Suprantama, ne visi pinigai skirti istoriniams tyrimams, tačiau ir esami tyrimai atlikti su spragomis, gana neprofesionaliai, o rezultatų sklaida visuomenei – minimali.

Visgi, projekto vadovė, Zarasų rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjos pavaduotoja Daiva Šiukštulienė esamą situaciją pateikia priešingai – teigiama, kad aptikta sensacinga ir niekur nepublikuota istorinė medžiaga ir viskas čia gerai…

· Projekto istorinius tyrimus atliko įvairūs tyrinėtojai, o apibendrinantį straipsnį Lietuvos istorijos instituto periodiniame leidinyje “Lietuvos istorijos metraštis” (Stelmužės / Steinensee dvaro kultūrinio paveldo atodangos: dvaro knygos ir jų ženklai, p. 131-152) publikavo Lietuvos Istorijos instituto istorikė dr. Inga Ilarienė.

Plačiau:

https://doi.org/10.33918/25386549-202201005

· Apie pirmąjį Stelmužės paminėjimą 1532 m. sausio 28 d. (kitur 1533 m., senoji klaida perrašant) žinojome dar nuo 2013 m. gruodžio, kuomet Simona Burokaitė atrado generolo Rudolfo von Berkeno knygą “Berkenų šeimos kronika”, išspausdintą XIX a. pabaigoje, kai vienas iš paskutinių von Berkenų giminės atstovų, Fedoras von Berkenas sugrįžęs į protėvių dvarą, padedamas dvarininko Vadimo von Foelkersahmo (1857-1924) ir jo pusbrolio Armino von Foelkersahmo (1861-1917) peržiūrėjo dvaro lobyne saugotų dokumentų skrynią ir aprašė svarbiausius iš jų, susijusius su savo gimine. Knygoje minima ir pirmoji Stelmužės paminėjimo data. Remiantis Berkenų šeimos kronikos pagrindu 2019 m. Zarasų krašto muziejus išleido knygą “ Stelmužės XVII a. dvaro istorija”, 2021 m. Latvijos Valstybės istorijos archyve buvo rastas ir Štainenzės dvaro skrynioje saugotų dokumentų sąrašas (LVVA f. 6999, ap. 14, b. 470).

Berkenų šeimos kronika ir dabar tebėra suskaitmeninta, toje pat internetinėje talpykloje, kaip ir anksčiau:

https://dspace.ut.ee/handle/10062/14679

S. Burokaitė. Stelmužės dvarvietė – Livonijos ordino laikų palikimas. Voruta, 2021 m. kovas, p. 73
https://www.voruta.lt/wp-content/uploads/Voruta_KOVAS_2021_INTERNETUI_.pdf

Plačiau:

https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=pfbid02mc4tuKgJaEbN3HQsJ3zYa8YXXiAVpYnyeFfPHhenG2zUTYV7M9KqtTvy9EDX2Jvil&id=100000372679303

· Nesibodima girtis ir projekto metu “atrasta” istorine Štainenzės dvaro nuotrauka iš Karlo Meisnerio (Carl Meissner) knygos „Gražusis Kuršas, vokiškas kraštas“ („Das schöne Kurland, ein deutsches Land“), kuri taip pat 2021 m. kovą buvo publikuota S. Burokaitės straipsnyje, ir gana senai yra suskaitmeninta ( puslapis 94):

https://pbc.gda.pl/dlibra/docmetadata?showContent=true&id=90013

· Analogiška situacija ir su Tartu universitete saugomo Vokiečių sąjungos Estijoje, Livonijoje ir Kurše 1914 m. Kalendoriaus, kuriame esančios nuotraukos S. Burokaitės taip pat buvo publikuotos dar 2021 m. kovą. Visgi, už solidžias europines lėšas, dar kartą šių nuotraukų buvo papildomai ieškoma.

Plačiau:
Voruta, 2021 m. kovas, p. 74-75.
https://www.voruta.lt/wp-content/uploads/Voruta_KOVAS_2021_INTERNETUI_.pdf

· Nebuvo susikoncentruota ir į tariamos Stelmužės pilies bei piliakalnių tyrimus. Yra pagrindo manyti, kad pilis ir ją supę piliakalniai tikrai buvo, tačiau tai patvirtinti ar paneigti, o gal ir atskleisti, kam jie priklausė, būtina atlikti archeologinius tyrimus. Kodėl tokiems tyrimams lėšos nebuvo skiriamos, sunku pasakyti.

· Atrodo, S. Burokaitės indėlis į Štainenzės dvarvietės tyrimus neminimas sistemingai (pavyzdžiui “Lietuvos istorijos metraštis” (Stelmužės / Steinensee dvaro kultūrinio paveldo atodangos: dvaro knygos ir jų ženklai, p. 132). Juk smagu svetimais atradimais girtis kaip savo, ar ne?

· Maža to, istorikė dr. I. Ilarienė, tyrimus apibendrinančiame straipsnyje Lietuvos istorijos instituto periodiniame leidinyje “Lietuvos istorijos metraštis” (Stelmužės / Steinensee dvaro kultūrinio paveldo atodangos: dvaro knygos ir jų ženklai, p. 135 ir 137), galimai esant literarūros ir šaltinių trūkumui, nevengė cituoti buvusios muziejaus direktorės Ilonos Vaitkevičienės knygos “Zarasų rajono dvarai” kurią rengiant apskritai nebuvo remiamasi jokiais senaisiais istoriniais dokumentais, o pateikiama tik kraštotyrinio pobūdžio informacija – nuogirdos, kaimo žmonių pasakojimai. Kuo remtis moksliniame tyrime nėra profesionalu.

· I. Ilarienės straipsnyje koncentruojamasi į dar vieną “atradimą” – Armino von Foelkersahmo užsakymu sukurtus ekslibrius (būtent šiuos exlibrius, atrodo kūrė grafikas Emil Doepler der Juengere), kuriais buvo puošiamos Štainenzės dvaro bibliotekos knygos. Tiesa ta, kad KTU biblioteka virtualią savo turimų ekslibrisų parodą prieinamą viešai padarė dar 2017 metais, jei ne anksčiau, remiantis interneto archyvo Wayback machine duomenimis) ir bent man tie ekslibriai buvo žinomi senokai. KTU Paroda pasiekiama labai paprastu būdu – google įvedus dvarininko pavardę “Foelkerzambas” ir paspaudus ant pirmojo rezultato nuo viršaus… Toliau belieka tik tik nuvažiuoti į biblioteką ir paklausti knygų…

· Apie Armino von Foelkersahmo exlibrius 2006 m. Rusijoje netgi buvo išleista knyga (Армин барон фон Фелькерзам: Экслибрисы. Пийльманн С.Х., Худолей В.В.), o rusiškoje literatūroje jie aprašyti dar ir pačioje XX a. pradžioje.

· Neaišku kodėl, rengiant projektą, neatlikus išsamių istorinių tyrimų, Štainenzės dvarvietėje nuspręsta nutiesti naujus, plūkto smėliuko takus. Vieno iš jų įrengimo metu buvo sunaikintas senojo akmenų grindinio fragmentas, o gal ir reikšminga jo dalis? Vieta pažymėta mano atrastame 1889 m. Štainenzės dvaro plane, kurio profesionalai neieškojo. O gal tiesiog pritrūko kompetencijų? Keista, kodėl nebuvo siekiama atidengti senuosius grindinius ir taip sukurti tą siekiamybę – muziejų po atviru dangumi.

· Dar viena įdomybė – Valujevai. Jie su Štainenzės dvarininkais susigiminiavo per Aleksandros Valujevos (?-1886) santuoką su Karlu Valerianu von Foelkersahmu (1807-1886). 1847 m. Štainenzėje gana ilgai, sirgdamas gyveno ir tas lietuvių taip nemėgiamas Rusijos imperijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas (kurio sesuo Aleksandra buvo ištekinta už Karlo Valeriano). Apie Piotro laiką praleistą Štainenzėje liudija jis pats, savo dienoraštyje. Keista, tačiau iš dabartinės retorikos tenka pastebėti, kad Valujevų egzistavimą Štainenzės dvaro istorijoje bandoma paneigti.

Plačiau:
Baltische Monatsschrift 1892, Bd.39, H.1-12 kd, p. 1-18 (išsamiau apie tai minima 2 puslapyje).
https://dspace.ut.ee/handle/10062/18954

Aleksandra Valujeva-Foelkersahm, Štainenzėje buvo ir palaidota. Tikėtina, lauke, prie kriptos kur dar buvo palaidoti keli Foelkersahmų ir keli Valujevų giminės atstovai, kadangi XIX a. pabaigoje kriptos viduje jau trūko vietos. Juodo granito paminklus savo protėviams, iš Daugpilio buvo užsakęs baronas Vadimas Folkersahmas (1930 m. Gerardo Bagdonavičiaus piešinys).

Plačiau:
https://daten.digitale-sammlungen.de/bsb00000602/images/index.html?id=00000602&groesser=&fip=eayaxsyztsfsdreayasdasweayaxsen&no=18&seite=267

· Ar neigiant Valujevų buvimą Štainenzėje ar rodant šiandien populiarią (ir pagrįstą) neapykantą rusams, filmuke apie Stelmužę istorikė I. Ilarienė nutraukė politeleninę plėvelę nuo rusų dvarininkės dvasios ir ją išvarė (žiūrėti nuo 5 min 09 s). Va ir apsivalėme… Kodėl filmukas buvo režisuotas būtent taip, t.y. formuoti norimą, o ne objektyvų praeities vaizdinį, ir kodėl reikėjo tyčiotis iš dvrininkės, aš neįsivaizduoju…Filmukas rodytas per Delfi Tv 2023-01-28. Kodėl jis nėra prieinamas viešai, tarkime Youtube platformoje, tai matyt, dėl jau išvardintų priežaščių,..?

http://www.zarasai.lt/naujiena_filmo-stebuklingoji-stelmuze-premjera-lietuvoje-per-delfi-tv_13753

· Verta nepamiršti, kad ir vienas iškiliausių giminės narių, Štainenzės dvarą kūręs Georgas Friedrichas von Foelkersahmas buvo aukštas Rusijos imperijos valdininkas, Lifliandijos civilinis gubernatorius, valstybės slaptasis tarėjas (rus. тайный советник) ir t.t., o paskutinysis iš šios giminės atšakos, dvarininkas Vadimas Foelkersahmas buvo ortodoksų tikėjimo.

· Patingėta paieškoti informacijos ir apie paskutinio Stelmužės savininko barono Herberto von Hahno likimą, o pats Stelmužės pavadinimas I. Ilarienės straipsnyje Lietuvos istorijos instituto periodiniame leidinyje “Lietuvos istorijos metraštis” (Stelmužės / Steinensee dvaro kultūrinio paveldo atodangos: dvaro knygos ir jų ženklai, p. 134, atrodo yra siejamas su Stelles valsčiumi, ir minimas tik nuo 1914-1915 m.

Tačiau matyt, nebuvo atsiverstas, senasis geografinis žodynas “Slownik geograficzny….” kuriame dabartinis Stelmužės pavadinimas (Stalmujźa) greta vokiškojo Steinensee yra minimas ir XIX a. pabaigoje, t.y. šio geografinio žodyno sudarymo metu. Stelmužė, kaip alternatyvus, valstiečių šnekamojoje kalboje paplitęs dvarvietės pavadinimas buvo vartojamas dar ir XVIII a. viduryje, ir matyt dar anksčiau (tai pagrindžia įvairūs istoriniai dokumentai).

Plačiau:
Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. T. 11, Warszawa : nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 1890, s. 179.
http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/Tom_XI/

· Nors Štainenzės dvaro savininkų baronų Foelkerzahm’ų pavardė senuosiuose dokumentuose skirtingomis kalbomis yra rašoma skirtingai (Fölkersamb, Фелкерзам, Foelkersahm), dabar nusistovėjusi pavardės rašyba yra vokiškaja jos forma – Foelkersahm. Šios nuomonės laikosi ir šios giminės palikuonys, tai patvirtina ir sena geneologinė knyga “Genealogisches Handbuch der…” Kodėl buvo parinkta vadinti Fiolkersamb‘ais, neturiu supratimo…Gal todėl, kad kai kurie šios giminės atstovai kartais naudojo tokią savo pavardės rašymo formą.?

Plačiau:
Stavenhagen, Oskar: Genealogisches Handbuch der kurländischen Ritterschaft, Bd.: 1, Görlitz, [1939]

https://daten.digitale-sammlungen.de/~db/bsb00000602/images/index.html?id=00000602&nativeno=235

Taigi, kaip sakė dabar jau žymi prokurorė – aplinkybes žinote, o išvadas apie pasidarykite patys.