Viduramžių bokštai Italijoje – turtų ir galios simboliai

Viduramžiais, XII-XIII a. Centrinės ir Šiaurės Italijos miestuose – Sienoje, Pisoje, Florencijoje, San Džiminjano, Bolonijoje ir kt. iškilo dešimtys dangoraižius primenančių bokštų, kartais siekusių ir daugiau nei 100 metrų. Šiandien jų likę tik vienas kitas, o daugiausia San Džiminjano (San Giminagno) miestelyje. Iš pirmo žvilgsnio, statyti tokio aukščio bokštus atrodytų beprotybė. Kam žmonės juos statė, kokia buvo jų paskirtis?

Bokštus valdė įtakingos šeimos

Iki maždaug XII a. turtingų šeimų klanai susivieniję į komunas vykdė miestų valdžios funkcijas, valdė ir administravo savo miestus – keletas įtakingų šeimų galėjo kontroliuoti visą miestą. Tačiau XII a. pabaigoje prasidėjus Gvelfų ir Gibelinų* kovai, konfrontacija tarp šių bendruomenių pagilėjo, todėl tapo įprasta statytis gynybinius bokštus kaip tvirtoves, taip investuojant į savo klanų-komunų saugumą. Bokštai pastatyti kontroliuojamos teritorijos centre buvo statuso simboliai, rodę jų statytojų galią ir svarbą mieste – kuo aukštesnis buvo bokštas, tuo įtakingesnis klanas.

Siena. Bulių kautynės miesto aikštėje (Piazza del Campo). Vincenzo Rustici (1556-1632).

Konstrukcija

Bokštų statyba buvo sudėtinga – norint pastatyti tipišką, maždaug 60 metrų aukščio bokštą, reikėjo dirbti nuo 3 iki 10 metų. Kiekvienas bokštas turėjo kvadratinį išplanavimą, jo pamatai buvo nuo 5 iki 10 metrų gylio, sustiprinti į žemę įkaltais stulpais, padengti kalkėmis. Bokšto pagrindas buvo pagamintas iš didelių selenito akmens luitų. Likusios sienos kylant aukštyn buvo plonesnės ir lengvesnės („sacco“ mūro technika – su stora vidine siena ir plonesne išorine siena, o tarpas užpildytas akmenimis ir skiediniu), paprastai išorinėje sienoje buvo paliktos tam tikros skylės, o selenite – didesnės įdubos, kad būtų galima atremti pastolius.

Kiek buvo ir kas liko?

XII – XIII a. Bolonija tikriausiai buvo absoliuti rekordininkė – mieste buvo maždaug 180 bokštų, o gal net ir daugiau. Daugelis jų nugriauti dar XIII amžiuje, o kiti tiesiog sugriuvo. Likusieji buvo panaudoti kaip kalėjimai, miesto rotušės bokštai, parduotuvės ar gyvenamieji pastatai, juose laikyti prieskoniai.

Suprantama, niekas tų bokštų pernelyg nesaugojo, kadangi apleisti prastos būklės bokštai galėjo bet kada patys pradėti griūti ir kėlė pavojų miestų gyventojams, todėl dauguma jų ir buvo demontuoti – pavyzdžiui Sienos mieste iki šių dienų išliko tik vienas bokštas, esantis miesto aikštėje, o Bolonijoje, XX a. pradžioje po miesto pertvarkos liko vos keletas XII a. pradžioje statytų bokštų – Garisenda (48,16 m. aukščio) ir Asinelli (net 97,20 m. aukščio!), vadinamų juos stačiusių šeimų garbei.

Daugiausiai viduramžių bokštų išliko UNESCO saugomame San Džiminjano (San Gimignano) miestelyje. Kadaise ten jų būta virš 72, o dabar beliko 14. Po maro, nusiaubusio miestą 1348 m., San Džiminjano galia išblėso. 54 metrų aukščio Torre Grossa bokštas, statytas apie 1298 m.  šiandien yra bene vienintelis, į kurį galima patekti.

Pats miestelis dar yra unikalus ir tuo, kad jame nė vieno naujo pastato – tik autentiški senieji pastatai, miestelis  garsėja vynu (Vernaccia) bei vienais skaniausių ledų Italijoje (Gelateria Dondoli), o regione auginamas ypač vertingas prieskonis – šafranas.

Sienos apgultis. La vittoria di porta camollia a Siena nel 1526. Archivio di Stato di Siena, 49.

*gvelfai ir gibelinai (it. Guelfi; Ghibellini), XII-XV a. Italijos ir Vokietijos politinės grupuotės. Pavadinimą gavo iš dviejų dėl Šventosios Romos imperijos imperatoriaus sosto besivaržančių giminių – Bavarijos ir Saksonijos kunigaikščių Velfų (vok. Welf, it. Guelph, Guelf) ir Švabijos kunigaikščių bei Waiblingo (it. Ghibelline) pilies savininkų Štaufenų (Hohenštaufenų).

Vokietijoje kovos tarp Velfų ir Štaufenų sustiprėjo 1125 m. mirus Šventosios Romos imperijos imperatoriui Henrikui V. Imperatoriui Frydrichui I Barbarosai (1152-1190) pamėginus jėga atkurti imperatoriaus valdžią Lombardijoje ir Toskanoje, gvelfų ir gibelinų pavadinimas paplito Italijoje. Imperatoriui priešinosi ne tik Šiaurės Italijos miestų komunos, bet ir 1159 m. išrinktas popiežius Aleksandras III. Apeninų pusiasalio gyventojai pasiskirstė į dvi dalis – vieni siekė gauti daugiau privilegijų remdami imperatorių, kiti priešinosi bet kokiam imperatoriaus kišimuisi. Visuomenės susiskaidymas tapo ypač ryškus kovas su popiežiumi pradėjus imperatoriui Frydrichui II (valdė 1220-1250). Popiežiaus šalininkus pradėta vadinti gvelfais, imperatoriaus – gibelinais.

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys