Titas Livijus Buratinis ir jo infliaciniai šilingai

XVII a. vidurys Abiejų Tautų Respublikai buvo ypatingai sunkus – keletą dešimtmečių, nuo pat Zigmanto Vazos laikų vykdyta rytų politika galima sakyti užprogramavo neišvengiamą Abiejų Tautų Respublikos žlugimą – vadinamąjį „Tvaną“ (1654 – 1667 m.), kuomet Švedijos bei Maskvos kariuomenės užpuolė ir pasidalino mūsų buvusią valstybę. Kad išsigelbėti iš krizės ir milžiniškų skolų, imtasi nepilnaverčių, varinių – kreditinių monetų kaldinimo. Daug kas į šias monetas ir šiandien žiūri su panieka, tačiau visgi tai buvo geras sprendimas – beveik milijardo tiražu kaldintos monetos išgelbėjo valstybę.

1648 m. Merkinėje mirė Abiejų Tautų Respublikos karalius Vladislovas Vaza. Kadangi šis valdovas įpėdinių nepaliko, o Respublika prie Vazų dinastijos jau buvo pripratusi, į kitus kandidatus nesižvalgyta. Tačiau pasirinkti reikėjo tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių Karolio ir Jono Kazimiero. Nors abu iki tol nebuvo niekuo pasižymėję, Jonas Kazimieras turėjo daugiau simpatijų ir buvo išrinktas karaliumi. Sakoma, kad karalius neturėjo jokių gabumų reikalingų valstybei valdyti, taip pat neturėjo ir jokių didelių planų – visą laiką išbuvo visiškoje savo žmonos įtakoje, o  būtent jo valdymo laikai Lietuvai ir Lenkijai buvo bene sunkiausi.

Dažnai ir šiandien Jonas Kazimieras laikomas nevykėliu, tačiau jam tiesiog nepasisekė – į sostą jis įžengė jau prasidėjus Bogdano Chmelnickio sukilimui, paveldėjo tėvo politikos sukeltas problemas ir išvengti tragedijos jau vargiai buvo įmanoma. Jis matė švedų ir rusų puolimus, pasiduodančias Respublikos tvirtoves, priešui parsidavusius bajorus ir tuščią valstybės iždą. Kai valstybę puolė priešai, o jos ižde pūtė vėjai, Respublikos bajorai ir didikai turėję nuosavas kariuomenes jas paliko savo dvarams, bet ne valstybei ginti.

Menkaverčiais pinigais gelbėjo valstybę

Kadangi nuolat reikėjo pinigų atsiskaityti su samdoma kariuomene, o valstybės iždas buvo beveik tuščias, pirmą kartą ATR istorijoje, monetų kalyklų nuomininko italo Tito Livijaus Buratinio (1617–1682) siūlymu nuo 1659 m. pradėtos kaldinti menkavertės varinės monetos – šilingai. Monetos kaldintos Bydgoščiuje, Olyvoje, Ujazdove, Malborke, Krokuvoje, tačiau taip pat ir Lietuvos Brastoje, Kaune (prie Rotušės aikštės) bei Vilniuje (prie Valdovų rūmų). Averse buvo karaliaus atvaizdas o reverse arba Vytis arba Erelis.

Į rinką paleidus daugiau nei 900 milijonų tokių monetų (!), valstybės iždas kuriam laikui gavo reikalingų pajamų, toks milžiniškas varinių monetų kiekis leido atsiskaityti su kariuomene bei iš apyvartos išstumti svetimų kraštų smulkių nominalų monetas, kurios smukdė valstybės ekonomiką. Šių monetų buvo nukaldinta tiek daug, kad apyvartoje jos cirkuliavo dar mažiausiai šimtmetį, o varinis šilingas šiandien yra bene dažniausiai žemėje randama senovinė moneta, šiandien dar vadinama “Buratinka”.  Suprantama, be šių monetų rinkoje taip pat cirkuliavo ir grašiai, tymfai, taleriai, dukatai bei kitos monetos, tačiau jų nebuvo daug, ant labai žemos prabos sidabro tymfų  monetų (30 grašių) lotyniškai buvo užrašyta „DAT PRETIVM SERVATA SALVS POTIORQ METALLO EST“ (Noras išgelbėti Tėvynę viršija metalo kainą).

Jono Kazimiero Vazos pusdukačio padirbinys – paauksuotas šilingas

Nors šilingų kaldinimas tuomet pasiteisino net ir davė naudos, tačiau infliaciją valstybėje gilino net keli šimtai milijonų apyvartoje cirkuliavusių falsifikatų, kaldintų dabartinės Rumunijos teritorijoje.

Moldavijos princas Eutratas Dabija monetų falsifikavimą netgi išsikėlė savo prioritetu. Keista ir šiandien sunkoka suprasti, tačiau tokios politikos imtasi tuomet, kai dėl milžiniškos infliacijos nuvertėjusi Moldavijos kunigaikštystės valiuta tapo nebepageidaujama tarptautinėje rinkoje.

Falsifikatus atskirti nesudėtinga – esminiai jų požymiai – išdarkytas valdovo atvaizdas, visai kitoks legendos šriftas,  sumaišytos legendos raidės – tai rodo, kad šį darbą atliko beraščiai, tačiau vis dėl to nagingi meistrai.

Iš tuometinės Moldavijos kunigaikštystės plūdo didžioji dauguma falsifikuotų monetų, tačiau įvairias bilonines (itin mažos sidabro prabos) šilingų monetas taip pat kaldino ir Oldenburgo grafas Antonas Giunteris, o  Bėrzaunėje (dab. Latvija) kaldinti ir varinių ATR šilingų falsifikatai.

Menkaverčiai švediški Livonijos šilingai

Atsakas į Švedijos ekonominę agresiją

Menkaverčių monetų kaldinimas ATR turėjo išspręsti dar vieną problemą – sumažinti valstybės pinigų apyvartoje buvusį milžinišką kiekį svetimų valstybių šilingų, o ypač švediškų, Livonijoje kaldintų šilingų. Būtent šių monetų pagalba Švedija taip pralobo – dešimtmečiais iš ATR teritorijos švedų iniciatyva buvo išvežamos pilnavertės sidabrinės talerių monetos, o vietoje jų įvežamos iš jų perdirbtos mažo nominalo, menkavertės biloninės monetos (itin mažos sidabro prabos).

Paniekinanti pravardė liko iki šių dienų

Šiandien variniai Jono Kazimiero šilingai paniekinamai vadinami „buratinkomis“– jų išlikę gana daug ir jų nuolat randama, todėl tai gana populiari, bet ir šiandien menkavertė senovinė moneta.

Pašiepiantis monetų pavadinimas kilo nuo ATR kalyklų nuomininko italo Tito Livijaus Buratinio (1617–1682) pavardės, pagal kurio projektą šios monetos ir pradėtos kaldinti. Visgi, Titas Livijus Buratinis –išskirtinė ir nepelnytai pamiršta asmenybė. Gimė jis šiaurės Italijoje Venecijos regione, augo kilmingoje ir pasiturinčioje šeimoje. Iki atvykdamas į Abiejų Tautų Respubliką Buratinis 1637 m. išvyko į Egiptą ir ten su Oksfordo universiteto profesoriumi archeologu Džonu Gryvsu (John Greaves) tyrinėjo Egipto kultūros palikimą. Egipte praleidęs beveik keturis metus 1641 m. persikėlė į Krokuvą.

Buratinis buvo kažkuo panašus į savo tėvynainį Leonardą da Vinči – jis buvo universalus mokslininkas, kūrė įvairius įrenginius, skraidančių aparatų modelius, parašiuto prototipus, pats pagamino skaičiavimo mašiną ir ją padovanojo Florencijos kunigaikščiui Leopoldui Medičiui.

Prie Varšuvos jis įkūrė linzių šlifavimo dirbtuves, pastatė observatoriją, o per savo gamybos teleskopą atrado dėmes Veneroje.

1655 m. Buratinis savo lėšomis suformavęs karinį pėstininkų dalinį ir kartu su broliu Filipu dalyvavo kovose prieš švedus, pasižymėjo mūšiuose prie Torunės, todėl buvo apdovanotas. 1658 m. už nuopelnus valstybei T.L. Buratiniui ir jo broliui buvo suteiktas vadinamasis indigenatas –  aukštos valstybinės pareigos (paprastai valstybinių pareigų Abiejų Tautų Respublikoje užsieniečiai negalėjo užimti).

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys