XVIII a. antroje pusėje bežlunganti Abiejų Tautų Respublika buvo rojus nuotykių ieškotojams iš visos Europos. Vienas toks avantiūristas, Venecijos akmentašio sūnus Mikalojus Manuzzi čia sugebėjo užgyventi tokius turtus, apie kokius savo gimtajame krašte negalėjo net pasvajoti. Savimi užtikrintas ūmaus būdo karštakošis, susigiminiavęs su Uteną valdžiusiais Strutinskiais, XVIII a. pabaigoje paveldėjo bemaž trečdalį jų turto, įskaitant ir Luodžių dvarą su dalimi Salako miestelio. Vėliau įsigijo dar daugiau valdų ir sujungė jas į didžiulę latifundiją. Visgi, nepaisant finansinės sėkmės, stiprios giminės jis nesukūrė – vienintelis jo sūnus Stanislovas Manuzzi mirė 1822 metais būdamas Utenoje, Strutinskių dvare, palikęs didžiules skolas. Apie šias dvi neigiamai vertinamas asmenybes rašyta nedaug, o jų nuotykių kupini gyvenimai verti išsamesnio istorinio tyrimo ar publikacijos.
Viduramžiai – LDK – ATR
Atgyja Kamariškių dvarvietė
Antspaudas – prabangus LDK kilmingųjų tapatybės ženklas
Antspaudai kaip galios ir valdžios simbolis naudoti nuo gilios senovės – juos naudojo kilmingieji, kurie išskirtiniais heraldiniais simboliais ar inicialais išraižytais antspaudais papuošdavo svarbius dokumentus, sandorius bei korespondenciją taip patvirtindami ten esančios informacijos tikrumą. Tai ir buvo tikrasis kilmingo žmogaus parašas, kadangi daugumai žmonių, kurie buvo mažai raštingi arba visai beraščiai (netgi aukščiausiuose to meto visuomenės sluoksniuose), suprasti vaizdinių kalbą buvo kur kas paprasčiau nei tikrąjį, rašalu užrašytą tekstą, o parašas atlikdavo tik papildomą patvirtinimo funkciją. Skaityti toliau
Apie šimtmečiais atsilikusią Rusijos ekonomiką
Moskovija iki Petro I reformų buvo visomis prasmėmis gana smarkiai atsilikusi senovės valstybė, tame tarpe, atsilikusi ir ekonomiškai. Bėgant amžiams suprasta, kad pasivyti Europos monarchijas reikalingos kardinalios reformos, tačiau iki Petro I reformų rimtesnio progreso nebūta.
Kaip ir kada atsirado populiarus posakis “Nekišk savo trigrašio, kur nereikia”?
Posakį “Nekišk savo trigrašio, kur nereikia” arba “Ir eina, visur savo trigrašį kišdamas” žinome visi. Tačiau kaip ir kada jis atsirado? Trigrašis (lenk. trojak) kadaise buvo populiari sidabrinė, o vėliau ir varinė trijų grašių vertės moneta, apyvartoje naudota nuo Žygimanto Augusto laikų iki pat 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Skaityti toliau