Atgyja Kamariškių dvarvietė

Praeityje turėjome gausybę dvarų, tačiau dauguma jų sunyko dėl aplaidumo ar buvo sunaikinti. Šiandien Zarasų rajone yra išlikusios vos kelios dvarvietės su dar tebestovinčiais rūmais. Viena iš jų – XVI amžių menanti Kamariškių dvarvietė, per šimtmečius ne kartą keitusi savo šeimininkus ir išvaizdą. Suvieko seniūnijoje, prie pat Latvijos sienos esančios Kamariškės daug dešimtmečių buvo plėšiamos ir niokojamos. Sparčiausiai dvarvietės kompleksas nyko pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiu, kuomet buvo sudeginta centrinė dvaro rūmų dalis, o sutrūniję abiejų flygelių stogai ir perdangos sukrito į vidų, plytoms buvo išardyti ir pavogti keli dvaro pastatai. 2019 metais Kamariškių dvarvietę įsigijo ir ėmė prikėlinėti socialinėmis inovacijomis garsėjanti VŠĮ ,,Įnovatorių slėnio” komanda. Kadangi į šį projektą esu įsitraukęs jau daugiau nei trejus metus, trumpai pristatysiu tai, ką pavyko sužinoti, nuveikti ir kas šio objekto laukia ateityje.

1583 m. dokumentas kuriame pirmą kartą paminėta Kamariškių dvarvietė. AGAD

Dvarvietei pavadinimą suteikė ją kūręs ponas Martynas Komorovskis

Atlikus išsamius istorinius tyrimus tapo aišku, kad bene pirmą kartą Kamariškių dvarvietė (Komoryszki) istoriniuose šalitiniuose buvo paminėta 1583 metais, kaip Suvieko dvaro palivarkas, priklausęs ponui Martynui Komorovskiui ir jo žmonai Beatai Kmitaitei, kurios giminės turtą, kaip kraitį ponas įgijo po vestuvių. XVI a. pradžioje didžiulis Suvieko dvaras priklausė Trakų vaivadai Grigaliui Astikui, o po 1519 metų – jo sūnui Jurgiui Grigaliui Astikaičiui (?-1546), kuris buvo jau minėtos dvarininkės Beatos Kmitaitės senelis. Tikėtina, kad Kamariškėse gyvenimas virė ir Astikų valdymo laikotarpiu, tačiau tokiu atveju, ši vietovė buvo vadinta kitu, dar senesniu pavadinimu.

Martynas ir Beata Komorovskiai, jų sūnus Jurgis (?-1634) ir anūkai Jonas, Elijas ir Samuelis gimę Suvieko dvare, buvo krikštyti Suvieko evangelikų reformatų (kalvinistų) bažnyčioje kuri ten jau nuo seno stovėjo. Priklausymas kalvinistų konfesijai Komorovskius suartino su didikais Radvilomis, kurie tapo jų gerais draugais. Prižiūrėti, kaip laikomasi paskutinės Jurgio Komorovskio valios, išreikštos 1634 metais surašytu testamentu, buvo paskirtas LDK lauko etmonas Kristupas Radvila Jaunasis (1585-1640), Jurgio Komorovskio draugas ir bendražygis.

Panegirikos kovų prieš švedus herojui ponui Kazimierui Zarankai Horbovskiui pradžia. Antrąjame puslapyje – Zarankų giminės herbas Korczak, 1711, Kražių kolegija. VUB RS, IV 30660.

XVIII amžiuje dvarą užvaldė jėzuitai

Paskutinė iš Kamariškes paveldėjusių Komorovskių, dvarininkų dukra Kotryna 1684 metais ištekėjo už Pauliaus Zarankos Horbovskio. Taip Kamariškės daugiau nei šimtmečiui perėjo į Zarankų giminės rankas. Kadangi Ilūkstės jėzuitai Kotrynai Komarovskai-Zarankienei buvo paskolinę 4000 zlotų (auksinų), ji nuo 1687 m. vienuoliams leido valdyti Kamariškių dvarą – t. y. ne perleido ar užstatė, bet leido prižiūrėti dvarą ir gauti iš jo pajamas, kad atsiimtų suteiktą paskolą. Pasinaudoję teisinėmis spragomis jie užvaldė Kamariškių dvarą ir nebenorėjo jo grąžinti net tada, kai jiems buvo pasiūlyta netgi didesnę sumą – 1632 talerių. Didžiojo Šiaurės karo metu Kamariškes prižiūrėjo jėzuitų paskirtas valdytojas Stanislovas Juraga Giedraitis, o vienuolai buvo įsitikinę, kad iš Kamariškių nesitrauks – per tą laiką netgi rūmuose net naujas koklinės įsirengė naujas, su ordino monogramomis.

Zarankoms su vienuoliais ir jų patikėtiniais teismuose teko bylinėtis dar bemaž šimtmetį. Neaišku iš kur atsiradęs, tikriausiai jėzuitų įgaliotas Pinsko iždininkas Jonas Ostrovskis-Daneikovičius ilgą laiką bandė užvaldyti visą Suvieko dvarą. Nors 1754 m. birželio 2 d. tarp ponios Zarankienės ir teisę bylinėtis dėl Ilūkstės jėzuitų valdyto Kamariškių dvaro perėmusio Pinsko iždininko Jono Ostrovskio-Daneikovičiaus buvo pasiektas susitarimas, tačiau matyt jiems susitarti taip ir nepavyko, kadangi 1767 m. Vilkmergės pavieto žemės teismui pateikęs suklastotus dar šiaurės karo laikus siekusius dokumentus, Jonas Ostrovskis-Daneikovičius prisiteisė visa Suvieko dvarą. Tikrieji dvaro savininkai tuo metu buvo Beržinėnų tijūnas Kazimieras Zaranka su žmona Dominyka. Jie ir toliau bylinėjosi ir LDK Vyriausiajame Tribunole įrodė, kad teismui pateikti dar Kazimiero tėvo Petro Zarankos pasirašyti dokumentai buvo suklastoti, todėl 1768 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu, LDK Vyriausiasis Tribunolas žemesniojo teismo sprendimą panaikino, o Suvieko valdą su visais palivarkais grąžino Kazimierui Zarankai. Nors valdas ir pavyko susigrąžinti, bylinėtasi toliau.

Anykščių ir Vilkmergės teisėjo Antano Kušelevskio antspaudas, 1800 m.

XIX a. Kamariškės ėjo iš rankų į rankas

Didžiulę valdą paveldėjęs ponas Mykolas Zaranka nebesugebėjo išbristi iš milžiniškų skolų, tad jo valdos eksdivizinio teismo metu buvo išdalintos kreditoriams (baigta dalinti 1801 metais). Pačioje XIX amžiaus pradžioje Kamariškės atiteko Anykščių teisėjui Antanui Kušelevskiui ir jo palikuonims. Kušelevskiams priklausė įvairios valdos Anykščių apylinkėse, o pagrindinė jų rezidencija buvo Pieniankų dvare (į vakarus nuo Anykščių), tačiau ir Kamariškėse jie gyvendavo, palaikė draugiškus ryšius su Zarankų gimine, krikštijo jų vaikus.

XIX a. viduryje Kamariškes paveldėjo vyresnysis Antano Kušelevskio sūnus Liucijanas. 1849 m. jis buvo priverstas parduoti dalį valdos, kol galiausiai, 1858 m. Kamariškes su 1030 dešimtinių žemės iš Liucijano Kušelevskio sūnaus Juozapo įsigijo iš Sederės (vok. Schödern) dvaro Kuršo guberijoje kilęs baronas Lotaras Reingoldas fon Brinkenas (1827-1910). Kamariškes jis nuomavo, ir su šeima gyveno Rygoje. Manoma, kad neogotikos ir istorizmo bruožų turintys Kamariškių dvaro flygeliai statyti baronų fon Brinkenų, apie 1870 metus, kaip jungiančia dalį panaudojus senesnį ponų gyvenamąjį namą, jį rekonstravus ir apmūrijus. 1882 metais dvarą įsigijęs ponas Viktoras Krauzė jau 1887 metais taip nuskurdo, kad Kamariškes įkeitė už užstatą Vilniaus Žemės bankui.

Paskutiniai Kamariškių savininkai – baronai Richteriai

1901 metais Kamariškių dvarą su daugiau nei tūkstančio hektarų žemės valda iš Vilniaus žemės banko įsigijo iš Mintaujos kilęs baronas Heinrichas Vilhelmas Berndt fon Richteris (1856 – 1936) su žmona Matilda Augusta Dalvitz (1864-?). Tais pat metais jiems gimė sūnus Nikolajus, o 1908 metais dukra Viera.

1915 metais, vykstant pirmam pasauliniam karui, artėjant Vokietijos kariuomenei, Richterių šeima pasitraukė į Heinricho Vilhelmo uošvių, Rygos pirklių Dalvicų dvarą Liucino apskrityje (Latvija).

1917 metais Rusijoje prasidėjus revoliucijai, dvarininkai prarado ir visas Sankt Peterburgo banke laikytas santaupas ir buvo priversti bėgti, į dar vokiečių valdžioje buvusią Lietuvą. 1918 metais būdami Eglainėje (Latvijoje) Richteriai priėmė gana išmintingą sprendimą – jie pasidalijo didžiulę dvaro valdą tarp šeimos ir kitų artimųjų, dalį žemių pardavė. Todėl 1922 metais Lietuvos valstybės pradėta Žemės reforma Kamariškių dvaro smarkiai nepalietė, iš Richterių nelabai buvo ką atimti (neliečiama norma asmeniui 80 ha), o žemės vis tiek liko savų žmonių rankose.

Richterių laikotarpis siejamas su dvaro suklestėjimu – amžininkų prisiminimai byloja, kad Heinrichas Vilhelmas buvo pasiturintis ir dosnus žmogus gerai mokėjęs samdiniams, keldavęs puotas (ypač per Jonines) ir negailėjęs įsimintinų dovanų, mylėjęs šunis ir žirgus, o dvaras garsėjo jame gamintais karameliniais saldainiais „Karvutė“. 1936 metais baronas Heinrichas Vilhelmas Berndt fon Richteris mirė ir buvo palaidotas netoliese dvaro, miške esančiose kapinaitėse, į kurias kadaise vedė alėja. Pokariu kapinaitės buvo smarkiai nusiaubtos, nuo paminklų buvo nudaužyti kryžiai, tačiau dvarininko bei kelių jo artimųjų paminklai išliko iki šių dienų.

Kamariškių dvaro guoba – unikalus medis saugomas valstybės

Prie dvaro rūmų tebežaliuoja šimtametė skiepyta guoba, mačiusi įvairius Kamariškėse nutikusius įvykius. Šiandien unikalus medis yra saugomas valstybės. Remiantis dvaro šeimininkės Liucijos Pestinienės (1911-1948) pasakojimu, kurį prisiminė jos dukra Liucija Pestinytė-Gudelienė (1939-2023), yra žinoma, kad dvaro ponia mėgdavo leisti laiką po guoba, ten gerti arbatą (matyt turima mintyje Heinricho fon Richterio žmona Matilda Augusta). Pasakojimas užrašytas 2022 metų gegužę.

Kamariškių dvaro svirnas

Meilės istorijos

Gretimo Samanių kaimo gyventojai dar pamena, kad Nikolajui fon Richteriui pirmoji santuoka nenusisekė. Pirmoji jo žmona buvo labai pasiturinti vokietė iš Latvijos, jos kraitį į Kamariškes gabeno geležinkelio vagonais. Tačiau Kamariškėse jai nepatiko, o gal ir vyras nebuvo itin dėmesingas, todėl santuoka truko gana trumpai. Kiek vėliau dvarininkas įsimylėjo tarnaitę Mariją iš Samanių kaimo ir 1938 metais ją vedė. Porą sutuokė Subatės pastorius (Latvija), o vestuvių puotą jie atšventė Kamariškėse.

Nikolajaus sesuo Viera buvo bohemiška asmenybė, mėgo tapyti ir tapybos mokė kitus. Po mokslų Rygoje, apie 1928 metus Subatės Liuteronų bažnyčioje ištekėjo už saugumiečio, VSD Šiaulių apskrities viršininko Ipolito Januškevičiaus. Pora gyveno Panevėžyje, taip pat turėjo namus Kaune.

Kamariškių dvaro rūmų griuvėsių 3D modelis

Turtinga vietovės istorija buvo sunaikinta sovietmečiu

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, Kamariškes paveldėję Richterių vaikai Nikolajus ir Viera sugebėjo pabėgti į Vokietiją, tad pirmųjų represijų išvengė. Vykstant karui jie dar buvo sugrįžę į Lietuvą, tačiau 1944 metais dėl artėjančios sovietų kariuomenės neliko nieko kita, kaip tik trauktis į vakarus. Po karo Nikolajus su žmona apsigyveno Vokietijoje, Flensburge, o Viera su vyru – Australijoje, Sidnėjuje, kur turėjo saldumynų parduotuvėlę. Dvarvietė buvo apiplėšta ir suniokota, joje įsikūrė kolūkis, apgyvendinti naujakuriai. Išskyrus pastatų sienas, Kamariškėse nebeliko nieko, kas primintų senuosius laikus. Dvaro istorijos beveik visiškai išnyko ir kolektyvinėje sąmonėje.

Tikslas – sukurti kultūros paveldo erdvę, kurią žmonės galėtų patirti

2019 metais Kamariškių dvarvietę įsigijo ir ėmė prikėlinėti socialinėmis inovacijomis garsėjanti VŠĮ ,,Įnovatorių slėnio” komanda.* Laimėjus projektą ir gavus Islandijos, Norvegijos ir Lichtenšteino paramą, su remėjų, specialistų ir savanorių pagalba pavyko aptvarkyti ir padaryti prieinamą daugybe metų apleistą dvaro parką, išvalyti tvenkinius, teritorijas aplink pagrindinius dvaro statinius, sutvarkyti ir apsaugoti dvaro flygelius. Dvaro sode buvo aptiktas raudonojoje knygoje įrašytas Niūriaspalvis Auksavabalis, Raudonpilvės kūmutės, Skiauterėtieji tritonai, todėl dalis dvaro sodo, sąmoningai bus palikta nevalyta, su medžiais krituoliais, taip išsaugant nykstančių rūšių buveines.

Po daugiau nei tris metus trukusių istorinių tyrinėjimų pavyko išsiaiškinti dvarvietės ir apylinkių istorinę raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų, sužinoti dvarininkų šeimų likimus, rasti senų nuotraukų, susigrąžinti rūmuose buvusių baldų ir kitų interjero puošybos elementų.

Atstačius rūmų flygelius ir pilnai sunykusią centrinę rūmų dalį bei kitus pastatus Kamariškėse planuojama įrengti įnovatyvias kūrybines erdves, meno ir garso įrašų studiją, renginių salę, lėto gyvenimo (slow living), bendro darbo darbo erdves (coworking), kur žmogus gali nuo visko pabėgti, atitrūkti, pailsėti, kurti, rasti ryšį su gamta ir kultūros paveldu. Bus siekiama, kad apsilankiusieji Kamariškių dvare paveldą patirtų, o ne eitų žiūrėtį į prie sienų pastatytus eksponatus, kaip dažniausiai būna muziejuose.

Svarbu pastebėti, kad atstatydami dvarvietę mes atstatome ne tik sienas, bet ir apylinkės žmonių identitetą, sovietmečio sužalotai vietovei sugrąžiname jos istoriją, kultūrą.

*VšĮ Inovatorių slėnį 2015 metais įkūrė „Nacionalinio socialinės integracijos instituto” komanda, norėdama atverti duris kūrybos ir darbo erdvei gamtoje. Pagrindiniai organizacijos veiklos tikslai – socialinio verslo ir socialinių inovacijų plėtra.

Inovatorių slėnis yra atviras bendradarbiavimui – čia jūs galite rengti savo mokymus, seminarus ar kitus renginius, taip pat, mūsų komandoje ir pažinčių rate gausu specialistų, dirbančių su socialiniais projektais ir verslu, todėl iš anksto susitarus grupei žmonių gali būti vedami mokymai žmogaus teisių, medijų ir informacinio raštingumo, socialinio verslo, lyderystės, pameistrystės temomis, taip pat organizuojami komandos formavimo užsiėmimai. Čia jūs galite atvažiuoti su grupe ar vienas, dirbti, kurti ar ilsėtis.

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys