Napoleono lobis – kiekvieno lobių ieškotojo svajonė. Esu įsitikinęs, kad prancūzų paslėptas grobis iš Rusijos dar nerastas. Bet jis tikrai buvo. Prancūzijos grobis nepasiekė, išskyrus smulkmę, ką pasiėmė kariai (pvz. Luvre saugoma skulptūra iš Pažaislio vienuolyno). Baltarusijoje aptiktos tik turtų užuomazgos, kas neabejotinai buvo pamesta Didžiosios armijos karių. Šiek tiek brangenybių vėliau gryžę prancūzai ieškojo, kai kurie jas ir išsikasė. Tačiau įdomu, kaip dabar žmonės tą lobį įsivaizduoja? Bačkutes pilnas aukso, kokio dvaro prūde ar aukso kalnus po žeme ir vandeniu?

 

Prancūzams puolant Rusiją bei užėmus Maskvą viskas buvo plėšiama neregėtais mastais. Taip pat ir cerkvės. Prancūzų užmačios buvo labai jau didelės, bet brangenybes jie turėjo palikti nes iš tiesų tai buvo perdaug sunki našta, atsitraukinėjant viskas buvo slepiama pakeliui.

Pirmoji taip vadinamo “Napoleono lobio rūšis” – trofėjinės rusiškos meno ir religinio paveldo vertybės, brangieji metalai.

Buvo grobiami ir kryžiai, ikonos, jų sidabriniai ar auksiniai apkaustai.  Knygoje „Клады Отечественной войны“ (A. Косарев, p 8-31) gan smulkiai aprašo kas ir iš kur buvo pagrobta. Buvo tikrai daug. Iš Maskvos prancūzai norėjo net Kremliaus Ivano Didžiojo varpinės varpą (kryžius taip pat) kaip trofėjų išsigabenti, tačiau jis buvo toks sunkus, kad sugebėjo tik nukelti ir tai varpas krito ir skilo, buvo žuvusių.

Vieni iš pirmųjų turtus paslėpė Poniatovskio lenkų korpuso kariai. 1941 m. vokiečiams bombarduojant rusus Baltarusijos rytuose, netoli Talačyno (Толочин), prie Krugloe ( Круглое) kaimo, bombų išsprogdintuose laukuose mėtėsi tai, kas liko iš sidabrinių ikonų apkaustų bei kitų vertybių pagrobtų iš cerkvių. Tada niekas nesuprato iš kur visa tai žemėje, tačiau dabar aišku. Iš Mogiliovo besitraukiantys prancūzai žinojo, kad neišsaugos grobio, todėl slėpė kur galėjo, kad priešui netektų, tai matyt šiuo atveju net ikonų sidabrą ir kryžius užkasė. Sidabriniai, auksiniai stalo įrankiai, indai, papuošalai, taip pat ir patrankos buvo skandinama ežeruose, upėse, užkasama miškuose bei prie didesnių orientyrų kaip pvz. akmuo, didesnis ąžuolas ar dvaras.

Kai dar buvo neužšalusi žemė buvo grobis buvo užkasamas- indai, paveikslai, masyvūs sidabriniai cerkvių kryžiai, auksas ir masyvios patrankos. Duobės buvo gilios, dažnai ant turtų viršaus dėdavo žuvusiųjų lavonus taip siekiant apsaugoti lobį. Rusai jau buvo supratę, kad turtai užkasami, tad kol dar nebuvo sniego, pamatę kasimo žymes tikrindavo. Asikasus tokį lobį – natūralu daugiau nebesinorėtų giliau kapstytis.

Vėliau, kelyje nuo Maskvos link Smolensko kai kurie turtai imti skandinti ežeruose nes pradėjo trūkti arklių. Vieną didesnių skandinimų pavyzdį mini P. Seguras – Semliovo (Семлёво) ežerą netoli Viazmos (Вязмa). Nors jame buvo intensyviai ieškota, jokių turtų nerasta. Jei jau Seguras savo knygoje minėjo, matyt nenorėjo atskleisti vietos ir pasakė tokį pavadinimą, tačiau toje vietovėje labai panašiu pavadinimu ežerų buvo daugiau.

Baltarusijos teritorijoje, dar nepasiekus Berezinos, kai kurių užšalusių ežerų viduryje buvo prakertamos eketės ir metami vežimai su turtais.

Vieną tokių atvejų savo atsiminimuose yra aprašęs seržantas Burgonė. Tiesa, jis buvo tik kelių prancūzų susidūrimo su rusų kazokais liudininkas ir tie keli prancūzų kariai jei gerai pamenu žuvo. Pasakojime paminėta didžiulė eketė ežero vidury, o šalia ežero buvusi prancūzų stovyklavietė. Apie ten skandintą auksą knygoje neminima. Kažin ar Burgonė pats tai žinojo, nes atvyko į apleistą stovyklavietę kai prancūzai jau buvo pasitraukę. Arkliams girdyti didelių ekečių vidury ežero nekirsdavo, tad lobių ieškotojai ir padarė tokią prielaidą kuri labai tikėtina. Atsiminimų tikrumu čia neabejojama, bet ežero pavadinimas nežinomas. Tačiau atidžiai lyginant prisiminimus su žemėlapiu manau galima ir tai išsaiškinti, o kam reikia tikriausiai tas ir žino.

Šiek tiek turtų rusai ir atsikariavo. Kazokai puldinėjo prancūzų gurguoles ar netikėtai užklupdavo kovai nepasiruošusius karius, atimdavo grobį. Kaip stambesnius tokio grobio pavyzdžius galima paminėti, generolo Miloradovičiaus karių perimtus vežimus iš “pirmosios aukso gurguolės”. Vieną užtiko prie Viazmos (Вязьма), kitą netoli Krasno (Красный), prie Merlino (Mерлин) kaimo (grobis buvo 30 000 ir 60 000 aukso frankų). Prie to paties kaimo minimi ir paskendę lobiai, tačiau nesigilinau… 

Prancūzams traukiantis arkliai pradėjo masiškai kristi nuo išsekimo, šalčio bei maisto stokos, kritę buvo suvalgomi karių. Imperatoriaus įsakymu masyviausio grobio buvo atsisakoma pirmiausiai, arkliai turėjo būti perduoti artilerijai tempti, štai kodėl vienu metu turtai buvo skandinami masiškai (tik su artilerija prancūzai dar galėjo gintis nuo rusų).

Kalbant apie patrankas kurios irgi skaitosi kaip “Napoleono lobis”  reikia paminėti, kad jos gamintos iš bronzos. Tai įtin galingos ir sunkios patrankos (dar buvo 6, 8, 12, 24 svarų kalibro). Pavyzdžiui 12 Svarų patrankai tempti reikėjo 15 arklių, galima įsivaizduoti kiek arklių reikėjo Didžiąjai armijai.

Pirmoje lentelėje yra bendra armijos statistika žygio pradžioje, antrojoje tik iš Maskvos atsitraukusių dalinių patrankos, juk dar buvo nemažai kariuomenės palikta užnugaryje ir kituose frontuose. Taigi skaičiai tikslūs.

Pirmosios patrankos buvo paskandintos atsitraukinėjant, dar prie Borodino kaimo – Kolocko vienuolyne 8 Vestfalijos korpuso kariai sulaužė daug nebereikalingų šautuvų ir kardų, o prūde manoma buvo paskandinta kelios dešimtys patrankų. Po karo iš visur į Kremliaus tvirtovę buvo sutemptos paliktos prancūziškos 875 patrankos ( galima pamatyti ir šiandien), taigi manoma, kad tos likusios 319 buvo užkastos ar paskandintos, jeigu jų nesurado rusų kariai. kai kurie užkasimo faktai yra tiesiogiai aprašyti, vienas patrankas rusai remiantis belaisvių parodymais išsikasė, kitos liko šiandienos ieškotojams.

1814 m. duomenimis vien iš Vilniaus buvo atitemptos 237 patrankos, kai iš Borisovo buvo tik 22. Galima suprasti, kad perkėlė per Bereziną, bet per Panerių kalvas temptis nebepajėgė.

Per 1812 m. žygį Napoleonas prarado tiek daug arklių, kad vėliau Vaterlo mūšyje kavalerijos nebepakako. Nors ir be jos Napoleonas dar galėjo laimėti, tačiau dėl kai kurių aplinkybių buvo prarasti paskutiniai kavalerijos rezervai ir pralaimėtas mūšis.

Reikia paminėti, kad kiekvienas didžiosios armijos pėstininkų, kavalerijos ar artilerijos pulkas turėjo savo vėliavą su auksiniu ereliu (ereliai labai panašūs į buvusius Romos imperijoje). Iš 265 šiame kare dalyvavusių pulkų erelių likęs tik vienas, kuris saugomas Ermitažo muziejuje, kiti pasiliko Rusijos, Baltarusijos žemėje. Gruodžio 2 d. maršalas Nėjus Selicos kaime (Селица, Baltarusija) surinko pulkus ir Napoleono įsakymu šie ereliai buvo specialiai sulaužyti ir užkasti. Taip pat, visai tikėtina, to paties kaimo apylinkėse buvo užkasta ir mažiausiai kelios statinaitės auksinių monetų.

Antroji ” Napoleono lobio” rūšis – Didžiosios armijos kasos bei iždas

Armiją sudarė Prancūzijos sąjungininkės – Italija, Lenkija, Bavarija, Šveicarija ir t.t. ( Buvo ir Austrija ir Prūsija, bet šalutiniuose frontuose) taigi ir armijos kasos buvo atskiros. Savaime suprantama gausiausi turtai buvo prancūzų, italų bei bavarų rankose. Atskiri armijos korpusai turėjo savo iždą skirtą tam tikram skaičiui karių. Vienas garsesnių dingusių lobių – maršalo Žiuno bei Vestfalijos karių auksas.

Tai kaip ir galima įsivaizduoti – vežimai buvo prikrauti tikrų tikriausio Napoleono aukso – taip vadinamų Napoleon d’orų – auksinių 20-40 frankų monetų bei 1-5 frankų sidabrinių monetų bei matyt ir kitokių auksinių monetų.

Šiek tiek apie pačias monetas. 20 Prancūzijos Frankų svėrė 6,45 g, o 40 frankų 12,90 g aukso 900 prabos. Respublikos ir imperijos laikų monetos turi esminį skirtumą datos rašyme. Iki 1805 m. metai monetose buvo rašomi revoliucijos kalendoriumi, t.y. pvz. AN XI – 1802 m, o AN 12 – 1803 m, AN 14 -1805 m. Nuo 1806 m. Datos rašytos Grigališkuoju kalendorium, taip kaip ir dabar.

Pats Napoleono profilio vaizdavimas tikrai primena senovės Romos monetas su imperatoriais. Didybės būta. Nors visų metų atvaizdai panašūs, bet geriau įsižiūrėjus skirtumų tikrai yra. Taip pat, Napoleonui tapus imperatoriumi monetose jis vaizduojamas su laurų vainiku. Panašiai buvo ir su Napoleono III monetomis.

Keista, kad sidabrinės 5 frankų monetos aukcione dabar kainuoja net ir brangiau nei auksinės, matyt retesnės…Nors 1812 m. jų buvo, kaip sakoma nors vežimais vežk..pinigai buvo skirti karių algoms bei armijos atsiskaitymams. Iki Rusijos kampanijos maistą prancūzai pirkdavo, o ne plėšdavo ir drausmę stengėsi palaikyti.

Taigi gryžtant prie temos, grobis iš Maskvos ir pasiliko kažkur, didžiąjame kelyje ar netoli jo, miškuose, ežeruose ir upėse nuo Maskvos iki Berezinos. Baltarusijos teritorijoje prasidėjo prancūzų iždo praradimai. Prie Berezinos, jos pakrantėse, Borisovo apylinkėse užkasinėjo jau “bačkas” su aukso monetomis. Nebuvo jų tiek daug, bet vienoje vietoje galėjo būti paskandintos ar užkastos kokios dvi, kitoje vietoje trys ar keturios keturios aukso statinaitės, bet tikrai ne nesuskaičiuojamos dešimtys kaip mes norėtume. Borisovo apylinkėse šiandien randami tik pavieniai auksiniai napoleondorai bei Olandijos dukatai. Tiesa, Borisovas bei kaimyniniai kaimeliai po 1812 m. karo kuriam laikui suklestėjo, vieta buvo mėgstama ir žydų pirklių – galima numanyti dėl prancūzų palikimo.

Taigi apie ką daugiausiai svaisčiojoma Lietuvoje – Napoleono armijos kasa prarasta Panerių kalvose bei prie Vievio. Lobio senai nebėra –  dalis buvo iškart išdalinta prancūzų kariams, o tai kas dar liko kazokai ištaršė dar tą dieną kai rado. Nors kai kas sako, kad kažkas buvo užkasta Paneriuose ar prie Vievio, buvusioje prancūzų stovyklavietėje, bet kažkodėl nelabai tikiu, bet visko gali būti.

Nors pati Panerių kalvų istorija su auksu visai smagi. Taip ir buvo – nuo kalvų nuslydus vežimams dėžės su auksu pačios atsidarė, kaip bitės prie medaus puolė ir prancūzų kariai ir rusų kazokai. Kazokai Panerių auksą panaudojo Sankt Peterburgo Kazanės soboro apdailai. Nežinau kodėl auksas susuka žmonėm galvas, spalva graži sunku atsižiūrėt.

Trečioji “Napoleono lobio” rūšis – karių asmeninis turtas ar grobis kurio nebesugebėjo panešti

Traukiantis, monetos buvo dalinamos kariams, kas kiek pasinešė tas tiek turėjo. 1812 m. Gruodžio 5 dieną Napoleonas Smurgainiuose (Baltarusija) apsistojęs Oginskio dvare savo adjutantams išdalijo po 30000 auksinių frankų, karininkams, po 6000, kliuvo ir kariams. O pats išvyko su 50 000 aukso frankų. Taigi galima sakyti armijos kasa buvo išformuota, o saugoti kliuvo kiekvienam pagal galimybes.

Tarkim 30000 Aukso frankų turėjo sverti apie 15 kilogramų. Žinant kokia tada buvo situacija, manau kad šitie turtai ar jų dalis irgi galėjo būti palikti ar paslėpti, pamesti. Taigi tikriausiai keli tokie lobiukai, kelyje nuo Smurgainių (kurie labai arti Lietuvos) iki Vilniaus ir Kauno visai tikėtini. Jei spėjo paslėpti – išsekę mirusieji krisdavo tiesiai ant kelio, ir nuo kritusiųjų likę prancūzai plėšdavo rūbus, ne auksą. Auksą liko surinkti rusų kazokams.

1812 m. Atsitraukimo metu kariuomenė buvo visai pakrikusi, išbadėjusi (išskyrus imperatoriaus gvardiją ir likusius rikiuotėje karius su didesne drausme ir bei aprūpinimu). Nors auksinių monetų Žygio metu turėjo daug kas, maisto įsigyti nelabai buvo iš kur. Taigi auksinius frankus dar pasaugodavo, tačiau sidabriniais, kaip bereikalingu svoriu stengdavosi atsikratyti.

Yra žinoma, kad esant žemės įšalui, kariai užkasdavo grobį, auksą ar statinaitę su monetomis buvusios stovyklos laužavietės vietoje. Statinaičių užkasta ir prie pat Berezinos upės, deja jos dar neatrastos. Manau, tai labiausiai tikėtinas rasti “Napoleono lobio” variantas Baltarusijoje, dar iki Berezinos, Lietuvoje – nemanau. Kas buvo skandinama ežeruose, ieškoti ir rasti labai sunku, brangu. Lietuvoje tikrai nieks nieko neskandino, bet vežimas nuo kelio į upę ar ežerą esant ledui nudardėti galėjo, taip ir buvo.

Auksas, turtai ir grobis iš Maskvos buvo vežami gurguolėmis

Vežimų su grobiu tikrai galėjo būti ne mažiau kaip ~225, neskaitant armijos iždo aukso, taigi bendrai galėjo būti ir ~270 ir vežimų su visokiausiu turtu. Galima pabandyti įsivaizduoti tuos kiekius, kai kiekviename “pirmosios aukso gurguolės” vežime kurių buvo 48, buvo apie 350-400 kilogramų turtų, o bendrai tikriausiai apie 16 tonų. Ir pabandžius įsivaizduot mintyse gaunasi tikriausias aukso kalnas…

Daug, tačiau tai buvo ~500000 žmonių armijos rankose. Aišku tokia milžiniška armija buvo išskirstyta į kitus frontus (Makdonaldo armija prie Rygos, Udino ir Sen Siro korpusai prie Polocko, rezervinis Viktoro korpusas Smolenske ir Švarcenbergo korpusas Ukrainos šiaurėje). Taigi, įgulos buvo paliktos užimtuose miestuose. Tad Napoleonas į Maskvą įžengė su ~ 100000 karių, kurie ir rūpinosi tuo nesuskaičiuojamu grobiu.

Maršalo Davu atsiminimai apie aukso gurguoles

Maršalas Davu savo atsiminimuose mini, kad iš “pirmosios aukso gurguolės” liko tik paskutinis 48 vežimas, kuris užstrigo likus 8 kilometrams iki Vilniaus, bet buvo išsaugotas ir pasiekė Vilnių. O visi kiti kur? Prarasti, paslėpti, paskandinti, atimti priešo dar iki Lietuvos.

Tačiau kaip besvajotume, jei Lietuvoje kažką rimtesnio nei sagas ar kepurių kokardas atrastų, nustebčiau. Sagos šiandien dažniausias 1812 m. karo radinys, dažnai daug pasakantis apie prancūzų kariuomenės judėjimą. Žinoma, dar sovietmečiu Lietuvoje ariant laukus buvo keletas kardų ir auksinių frankų rasta, taip pat ir šautuvo spyna ar vamzdžiai, bet čia pavieniai atvejai.

Baltarusijoje prancūzai traukėsi dar organizuotai, rikiuotėje, bet nuo Berezinos iki Vilniaus visiškai pakriko. Vilniuje kažką slėpti laiko jie visai neturėjo, rusai labai greitai pasivijo, o apie Kauną legendų yra…Na, bet jei nieks neieško ir niekam nereikia, tai tegul taip ir lieka. Nors tiesa ta, ne visi daliniai atsitraukinėjo per Vilnių. Kiti Kauną pasiekė kitu keliu, t.y. tuo kuriuo ir ėjo iš Rimšės, pro Salaką, Ukmergę.

Prūsijos armija traukėsi iš Latvijos pro Žemaitiją nepatyrusi didesnių nuostolių (tikriausiai todėl ir išdavė Napoleoną). Sakoma, kad prūsai savo armijos kasą užkasė Rundalės pilies parke, Latvijoje. Visai tikėtina, sakoma aukso, sidabro ten buvo apie dvi tonas (nemažai sidabrinių rublių surinktų iš vietos dvarininkų ir gyventojų). Metalai sunkūs, tačiau keista, kad prūsų armijoje irgi pritrūko arklių vežimams traukti. Gal ši legenda ir netikra, tačiau po karo apie 1890 m. prūsai kreipėsi į rusų imperatorių dėl turtų paieškų, lankėsi pilyje, ieškojo dokumentų.

Dar viena arti Lietuvos esanti manoma Lobio vieta – Baltarusijoje, netoli Braslavos, vieno ežero pakrantėje apsemtoje vandeniu. Ten Prancūzai turtus užkasė taip, kad vėliau atvykę jų palikuonys, (tuomet dar be siurblių) nebesugebėjo išsikasti. Vėliau visa tai buvo pamiršta.

Lietuvoje pasakojimai apie prancūzų lobius išlikę iki dabar, tačiau tikriausiai nieko daugiau nei tautosaka tikriausiai ten nebuvo (kaip ir švedų karų atveju). Tuntai kareivių puošniomis uniformomis kaimo žmonėms ilgam įsirėžė į atmintį, bet nereikia manyti, kad kur kareiviai sustodavo ten ir auksą slėpdavo.

Kodėl beveik niekas nerasta?

Matyt palygint didelis gylis, paprastu metalo detektoriumi to neaptiksi, o giluminiai detektoriai ir magnetometrai yra prabanga, paieškų plotai milžiniški.  Jei nieks nerado reiškia ir buvo paslėpta, kad nerastume, o tikriausiai viskas kas žinoma yra aprašyta. Po 1812 m. karo jau praėjus nemažai metų prancūzų veteranai bandė ieškoti savo lobių, vieniems pavyko susirasti nesunkiai, kitiems nepavyko išvis, nes vietovės buvo perdaug pasikeitusios, orientyrai t.y.  dvarai sudegę, keliai išnykę, didesni akmenys panaudoti statybose ir svarbiausia, prancūzai keliavo žiemą, o po daug metų ir tarkim vasarą viskas atrodė nebeatpažystama. Baltarusijos teritorijoje lobių aktyviai ieškojo ir caro karininkai.

1942 m. netoli Smolensko vokiečių SS kariai su minų ieškikliais kaime (Вознесениe) ieškojo lobio. Manoma, kad jų paieškos buvo sėkmingos. Tiesa, neaišku ką jie ten rado, tačiau išliko pasakojimai vietos gyventojų neva mačiusių vokiečių iškastą lobį. Kiek vėliau, netoliese buvusiame kaime sovietiniai partizanai likvidavo vokiečių stovyklavietę, ten aptiko 1820 m. prancūziškus dokumentus – tuomet paaiškėjo, kad per šalimais esančią Cholimkos (Xолимка) upę atsitraukdamas persikėlė Italijos vicekaraliaus Eugenijaus Bogarnė korpusas, upėje paskandino savo patrankas bei vertybes, šiek tiek turtų užkasė ir aplinkiniuose kaimuose.

Baltarusijoje 1812 m. karo turtų aktyviai ieškoma ir dabar, šiek yra rasta. Bet pas juos tėvelis griežtas, į vertybių ieškotojus žiūri įtin nedraugiškai kaip ir Rusijoje – ten taip pat aktyviai lobių ieškoma. Tačiau saugumas situaciją stipriai prižiūri – juk pasinaudojant padėtimi iš to galima pralobti ir patiems saugumiečiams. Dabar apie tai kas randama nekalbama, bet manau šis tas tikrai randama. Lietuvoje ieškotojams matyt viskas būtų kur kas paprasčiau – pajuoka ir belangė matyt, taigi  kaimynių šalių įstatymai šiuo klausimu tikriausiai nelabai ir skiriasi.

Besidomintys žino – civilizuotose valstybėse – Anglijoje ar Amerikoje lobių paieškos bei radybos būtų su kaupu įvertintos

Čia prisiminkim, kaip dar praeitamet anglas ieškojo pagalbos filmui apie Napoleono lobį Lietuvoje. Nulis pagalbos ir pritarimo iš valdžios bei archeologų. Kiek girdėjau filmas bus, tačiau palaukti dar teks. Tikiuosi, kad tai nebus “istorijos detektyvų” lygio laida, o kokybiška dokumentika, tad labai laukiam!

Kas nežinoma, visgi nemanau, kad greitu metu kažką sužinosim. Čia papasakojau istoriją tik labai bendrai, ir tiems kurie galvoja, kad “Napoleonai” tai liguistos fantazijos ir visiems kas domisi. Viskas yra aprašyta – ir paieškų istorijos ir karo veteranų atsiminimai bei apytikslės vietos kur paslėpti lobiai kurių pilna Rusija ir Baltarusija. Tiesa, rusų kalba. Taip jau gavosi, kad 1812 m. fanatikų daugiau Rusijoje, Baltarusijoje nei Prancūzijoje. Lietuvių kalba informacijos apie prancūzų lobius mažai, dažnai labai pasikartojanti, nes nėra susidomėjimo. Tačiau pats 1812 m. žygis yra puikiai aprašytas, rekomenduoju skaityti P. Seguro “Napoleono ir Didžiosios armijos istorija 1812 metais”.

Asmeniškai turiu viltį, kaip ir tikėjau, kad vasario 16-osios nutarimą atras dar iki 2018 metų, taip ir čia, tikiuos kažkas iš kokio ežeriuko bačkelę Napoleondor’ų sugebės iškapstyti, visai kaip pasakose.

http://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/dingusio-napoleono-aukso-bus-ieskoma-lietuviu-ir-britu-dokumentiniame-filme-4-699071

Straipsnio santrauka 2019 08 03 buvo publikuota naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

 

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys