1812 m. karo mūšiai Lietuvoje

1812 m. birželio 24 Napoleono kariuomenei persikėlus per Nemuną ties Kaunu ir keliomis kryptimis pradėjus žyguoti į Rusiją, vienas pirmųjų didesnių susidūrimų įvyko ties Karmėlava. Ten susikovė caro kazokų ir prancūzų jėgerių eskadronai – prancūzams šis susidūrimas nebuvo sėkmingas, kadangi jie turėdami tik kardus užsipuolė 4 metrų ilgio ietimis ginkluotus kazokų pulkus. Tačiau artėjant Didžiąjai armijai caro kariai traukėsi link Ukmergės, kur įvyko bene didžiausias 1812 m. karo mūšis Lietuvoje. Kadangi prancūzų kariuomenės atsitraukimo istorija yra pakankamai gerai žinoma šį kartą aprašysiu pirmuosius 1812 m. karo mūšius, vykusius Lietuvos teritorijoje.

Deltuvos mūšis

Birželio 28 d. N. Udino vadovaujamiems prancūzų 2 – ojo korpuso avangardo kariams besivejant generolo P. Vitgenšteino 1-ojo korpuso ariergardą, pirmieji susidūrimai prasidėjo prie Šėtos miestelio. Rusams toliau besitraukiant link Vilkmergės (dab. Ukmergė), šalia Develtovo (dab. Deltuva) kaimo abi kariuomenės stojo į pirmą mūšį.

Prancūzai susidūrė su generolo Jakovo Kulnevo* kariais – kurių ten buvo 4 pėstininkų batalionai, 8 kavalerijos pulkai, 300 kazokų, taip pat turėta nuo 6 iki 12 patrankų.

Caro kariai vengė generalinio mūšio ir nesivėlė į didesnes kautynes, tik užlaikė priešą leisdami savo pagrindinėms pajėgoms sėkmingai persikelti per Šventosios upę, prisijungti prie pirmosios armijos bei toliau trauktis į krašto gilumą.

Taigi rusų generolai pasiekė taktinę pergalę, nes buvo sužlugdytas Napoleono įsakymas apsupti visą rusų pėstininkų korpusą, o prancūzams liko mūšio laukas ir jie toliau žygiavo pro Ukmergę, Salaką bei Zarasus, Daugpilio link, kur dar kartą susirėmė su caro kariais.

Istorikų teigimu dvi valandas trūkusiame mūšyje bendrai galėjo dalyvauti virš 16 000 karių, t.y. maždaug 12 800 prancūzų bei 3600 rusų, o abi pusės neteko maždaug po 150 karių. Deltuvos mūšis į istoriją iėjo kaip didžiausias 1812 m. karo mūšis Lietuvos teritorijoje bei vienas pirmųjų Didžiosios armijos nuostolių antrojoje Lenkijos kampanijoje.  Nors pats mūšis ir nebuvo didelis, tačiau stambesnių susirėmimų Lietuvoje daugiau nebuvo.

Tuomet dar nebuvo planuota žygiuoti į Rusijos gilumą – siekta priversti caro kariuomenę stoti į mūšį Lietuvos ar Baltarusijos teritorijoje, o idealiausia vieta būtų turbūt buvusi prie Vilniaus ar Švenčionių.

,,Viską lemiantis mūšis” prie Vilniaus

Napoleonas tikėjosi sumušti caro kariuomenę viename generaliniame mūšyje ir kaip galima greičiau sėsti už derybų stalo, pasiekti naują rytų sutartį ir išeiti kaip nugalėtojas. Taip, kaip jau nekartą buvo Prūsijoje ir tai jau buvo įprasta. Pastebėjus, kad rusai sutelkė milžinišką armiją prie Vilniaus, ten Napoleonas ir tikėjosi generalinio mūšio. Taigi, Lietuva tam tikra prasme būtų pagarsėjusi pasaulio istorijoje.

Tačiau yra ir kita medalio pusė – Napoleono pergalės atveju (įsitvirtinimas Smolenske atsisakant žygio į Maskvą) būtų buvęs neišvengiamas buvusių LDK žemių prijungimas prie Varšuvos kunigaikštystės, taip sustiprinant Prancūzijos įtakoje buvusios Europos sienas. Tai neigimai atsilieptų būsimam lietuvių tautiniam atgimimui – užgožta lietuvių tautinė kultūra būtų dar labiau lenkinama bei “prancūzinama”, tačiau kultūriniu, ekonominiu bei socialiniu atžvilgiu anuomet greičiausiai būtume labiau pažengę.

Kad Vilniaus operacijai buvo rengiamasi ir į ją dedamos viltys rodo ir išlikę iš anksto paruošti prancūzų medaliai skirti Vilniaus užėmimui. Medaliai nėra dalinami be progos ar nuopelno, o miestą kurio niekas nebūtų planavęs ginti, Napoleono kariuomenei užimti buvo vieni juokai. Tačiau pagauti ir apsupti sprunkančius caro karius visgi nebuvo taip paprasta.

Rusijos kariuomenės daliniai vadovaujami P. Tučkovo ir K. Bovuto kartu su imperatoriumi Aleksandru I, jo broliu didžiuoju kunigaikščiu Konstantinu bei gvardijos kariais dar birželio 25 d. išvyko iš Vilniaus ir traukėsi link Švenčionių, kur buvo didelė 5 – ojo Rusijos kariuomenės korpuso stovykla. Ten sutelkus kelių Rusijos armijų karius tikėtasi surengti didelį kontrpuolimą Vilniaus kryptimi.

Susikauti su Napoleonu mūšyje dėl Vilniaus labai norėjo 1-osios Vakarų armijos vadas Barclay de Tolly, todėl iki paskutinės minutės  delsė skelbti atsitraukimą ir dar kurį laiką buvo pasilikęs savo štabe Vilniuje. 1 – oji vakarų armija buvo didžiausia Rusijos imperijoje, 1812 m. ją sudarė apie 130 000 karių dislokuotų Lietuvoje nuo Raseinių iki pat Lydos. Tačiau gavęs generolų M. Platovo ir P. Bagrationo raportus apie kariuomenės nepasirengimą smogti Napoleono pajėgų dešiniajam sparnui, taip pat sulaukęs caro raginimų išvengti apsupimo prie Vilniaus, su kariuomene pradėjo trauktis link Minsko.

Atsitraukimą be mūšio lėmė ne tik caro kariuomenės nepasirengimas kovai su Napoleonu, tačiau ir Aleksandro I ir jo aplinkos įsitikinimas, kad lietuviai stos Napoleono pusėn.

Dėl pasitraukusios caro kariuomenės Vilnius liko be gynybos – užimti jį nereikėjo pastangų. Išskyrus smulkius kavalerijos pulkų susirėmimus apylinkėse, pavyzdžiui prie Rykantų, o vėliau Antakalnyje didesnio mūšio nebuvo, o 1812 m. birželio 28 d. pirmiesiems į miestą buvo leista įžengti kunigaikščio Dominyko Radvilos ulonų pulko kariams.

Prancūzų administracija Lietuvoje bei lietuviški kariniai dalinai Didžiojoje armijoje

Liepos 1 d. buvo suformuota Lietuvos Laikinosios Vyriausybės komisija, vadovaujama LDK Rūmų maršalkos Stanislovo Soltono. Komisijai pavesta administruoti buvusią LDK teritoriją, t.y. Vilniaus, Gardino, Minsko ir Balstogės departamentus. Vilniaus miesto prezidentu tapo Mykolas Riomeris (1778 – 1853 m.).

Liepos 1 d. įsakymu Napoleonas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės komisijai pavedė sukurti reguliariąją Lietuvos kariuomenę Prancūzijos Didžiosios Armijos sudėtyje. Dėl finansinių sunkumų Lietuvos kariuomenės formavimas užtruko iki lapkričio. Iš viso buvo suformuoti penki pėstininkų, keturi kavalerijos, vėliau – jėgerių pulkas, kuriam vadovauti paskirtas pulkininkas Juozapas Dominykas Kosakovskis.

Lietuvos totoriai siekė suformuoti kavalerijos pulką, tačiau pavyko suburti tik vieną eskadroną. Grafas generolas Liudvikas Pacas iš Lietuvos didikų suorganizavo imperatoriaus Napoleono I palydą – Garbės gvardiją. Tvarkai palaikyti Vilniuje įsteigtas 608 vyrų žandarmerijos dalinys, kuriam vadovavo pulkininkas Antanas Chrapovickis. Liepos 5 d. dekretu pradėtas formuoti 3-iasis gvardijos švoležierių pulkas, kuriam vadovavo Ispanijos kovose pasižymėjęs generolas Jonas Kanopka.

Mūšiai prie Švenčionių ir Daugėliškio

Tuo tarpu generolo G. Sen – Siro 6 – ojo bavarų korpuso (Joachimo Napoleono (Miurato) ariergardas liepos 1 d. prie Pavoverės kaimo, prie Žeimenos ir Meros upių santakos (Švenčionių raj.) susikovė su caro kariais. Persikeldami per Žeimeną prancūzai patyrė nuostolių, tačiau mūšį laimėjo. Iš ten jie toliau vijosi Švenčionių link besitraukiančią caro kariuomenę ir liepos 4 d. po nedidelio susirėmimo prie Švenčionių, miestelį užėmė, ten prancūzai rado priešo sunaikintas maisto atsargas.

Už 30 kilometrų nuo Švenčionių esančiame Senajame Daugėliškyje buvo įkurta Barclay de Tolly armijos vadavietė, kurioje turėjo apsistoti ir imperatorius. Ten taip pat įsikūrė 2 ir 3 – asis 1 – osios Vakarų armijos korpusai. Kadangi prancūzai sparčiai artėjo, caras atvykęs į S. Daugėliškį nesustojo ir tęsė kelionę į Vidžius. Paliktam kariuomenės ariergardui vadovavo generaladjutantas baronas Korfas, o prancūzus liepos 5 d. pasitiko generolo Ivano Jefremovo vadovaujami kazokai.

Čia įvyko gana didelis mūšis – žymiai gausesnė prancūzų kavalerija vadovaujama generolo Suberi, remiama lengvosios kavalerijos, pėstininkų bei artilerijos, puolė prie S. Daugėliškio įsitvirtinusį kazokų 1-ąjį pulką. Kova tęsėsi daugiau nei 3 valandas, kazokai į nelaisvę paėmė vieną iš prancūzų vadų papulkininkį princą L. fon Gogenloe-Kirchbergą, o dalis kaimo sudegė. Kitą dieną, liepos 6 d. kova tęsėsi jau prie perkėlos per Dysnos upę, prie ten buvusios Kačergiškės karčemos, ten link Vidžių besiveržiančius prancūzais stabdė Tereko kazokai, iki tol buvę dislokuoti pačiame Daugėliškio dvare (Naujajame Daugėliškyje).

Vėliau, liepos 17 d. Švenčionyse apsistojo Napoleonas, tačiau ten pabuvęs keletą dienų išvyko į Gluboką (Baltarusija) koordinuoti  tolimesnių puolimo veiksmų.

Kovos prie Zarasų bei Daugpilio puolimas

Kovos vyko ir Zarasų – Daugpilio apylinkėse. 1812 m. maršalo N. Udino 2-ojo korpuso portugalų bei prancūzų daliniai ėjo pro Zarasus ir liepos 12 d. miestelį užėmė be mūšio. Rusai ir prancūzai susikovė prie Čičirio ežero, kovos vyko ir  Zarasų – Daugpilio pusėje. Zarasų apylinkių laukuose yra žuvę daugiau kaip 100 prancūzų karių. Kurį laiką Zarasuose buvo apsistoję prancūzų kariai, veikė karo ligoninė.

Liepos 13-16 jau virė kova dėl Daugpilio tvirtovės, kuri buvo labai svarbi strategiškai – gynė kelią iš Sebežo į Sankt Peterburgą. Dar nebaigta statyti Daugpilio tvirtovė su ~ 3500-5000 caro karių bei 200 artilerijos pabūklų vadovaujamų P. Vitgenšteino atlaikė kelis prancūzų bei portugalų puolimus (~24-28 000 karių).

“Iki liepos 15 d. Dauguvą ruože nuo Dysnos iki Daugpilio pasiekė Miuratas, Monbriunas, Sebastijanis ir Nansutis, Udino ir Nėjus bei dar trys pirmojo korpuso divizijos, kurioms vadovavo grafas de Lobo. Maršalas Udino pirmasis pasiekė Daugpilį, kurį rusai be naudos bandė sustiprinti, ir pabandė paimti. Šis ekscentriškas jo žygis Napoleonui nepatiko. Dvi armijas skyrė upė. Udino nusileido žemyn pagal upę, kad priartėtų prie Miurato, o Vitgenšteinas, kad susijungtų su Barklajumi. Šitaip Daugpilis liko ir be užpuolikų ir be gynėjų.“ – rašo  P. de Seguras.

Trumpam visgi tvirtovę užėmę prancūzai ją apgadino ir greit pasitraukė. Liepos 16 d. maršalas N. Udino gavo Napoleono įsakymą judėti link Oršos ir prisijungti prie pagrindinių Didžiosios armijos dalinių. Tuomet caro kariai pradėjo sėkmingą puolimą prie Zarasų, prancūzų armijai padarydami nemažų nuostolių. Taigi įdomiausia mums, kur vyko šis susidūrimas? Deltuvos mūšio vieta aiški, o štai apie mūšius Zarasų apylinkėse informaciją galima dėlioti tik iš nuotrupų. P. de Seguras šia tema Didžiosios armijos istorijoje užsimena tik keliais žodžiais ir matyt todėl, kad šiam įvykiui tiesiog neteikia svarbos.

Greičiausiai mūšis vyko už dabartinės Lietuvos – Latvijos sienos, maždaug ~ 8-10 km. į rytus nuo Zarasų, laukuose netoli Egiptės liuteronų bažnyčios, ar dar toliau, Daugpilio link. Pirmojo pasaulinio karo metu šis ruožas buvo įtin stipriai apšaudomas, buvo kasami apkasai, stūmėsi fronto linija, kultūrinis sluoksnis buvo suardytas, žemėje liko nemažai pavojingų sprogmenų. Matyt tai ir yra atsakymas, kodėl ši vieta nesudomino napoleonikos ieškotojų. Tad didelių vilčių lobių ieškotojams dėti nevertėtų – net Borodino mūšio lauke archeologinių kasinėjimų metu nebuvo rasta nieko ypatingo. Apie kasinėjimus skaitykite čia.

*Generolas buvo pakankamai populiarus caro kariuomenėje (55 mūšių patirtis), minimas šalia Piotro Bagrationo bei Aleksėjaus Jarmolovo (liepos 3 d. Lietuvos teritorijoje jo kariai į nelaisvę paėmė prancūzų generolą su 200 kavaleristų). J. Kulnevas žuvo 1812 m. liepos 18 d. mūšyje prie Kliasticų, Baltarusijoje, kai su ~5000 kavaleristų apsupo N. Udino karius, jie pradėjo trauktis, caro kariai persekiojo prancūzus bei kelis šimtus jų paėmė į nelaisvę. Pajutus puolimo sėkmę Vitgenšteinas nurodė tęsti puolimą, tačiau su ~12 000 karių persikėlus per Drisos upę persekioti Albero ir Legrano pulkai pasislėpė tarp kalvų. Rusai per vėlai pastebėjo, kad už jų liko upė, o priešais susidūrė su pagrindinėmis Udino pajėgomis, J. Kulnevas žuvo apšaudžius artilerijai.

Sutrumpinta šio straipsnio versija 2021 04 10 buvo publikuota internetiniame naujienų portale 15min.lt

Plačiau:

http://www.mususavaite.lt/napoleonmetis-marijampoles-kraste/

https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/31519/1/ISSN2335-8734_2013_N_13.PG_73_89.pdf

Napoleonas ir Lietuva

Lietuva ir 1812 metų Prancūzijos–Rusijos karas

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys