XVIII a. antroje pusėje bežlunganti Abiejų Tautų Respublika buvo rojus nuotykių ieškotojams iš visos Europos. Vienas toks avantiūristas, Venecijos akmentašio sūnus Mikalojus Manuzzi čia sugebėjo užgyventi tokius turtus, apie kokius savo gimtajame krašte negalėjo net pasvajoti. Savimi užtikrintas ūmaus būdo karštakošis, susigiminiavęs su Uteną valdžiusiais Strutinskiais, XVIII a. pabaigoje paveldėjo bemaž trečdalį jų turto, įskaitant ir Luodžių dvarą su dalimi Salako miestelio. Vėliau įsigijo dar daugiau valdų ir sujungė jas į didžiulę latifundiją. Visgi, nepaisant finansinės sėkmės, stiprios giminės jis nesukūrė – vienintelis jo sūnus Stanislovas Manuzzi mirė 1822 metais būdamas Utenoje, Strutinskių dvare, palikęs didžiules skolas. Apie šias dvi neigiamai vertinamas asmenybes rašyta nedaug, o jų nuotykių kupini gyvenimai verti išsamesnio istorinio tyrimo ar publikacijos.
Atgyja Kamariškių dvarvietė
Kaip italas Žygimanto Augusto monetas kopijavo
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdant Žygimantui Augustui nuo 1565 m. Vilniuje didžiuliais kiekiais kaldintos įvairių nominalų grašių monetos. Dėl aukštos sidabro prabos jos plačiai paplito po Europą ir tapo tokios populiarios, kad jų išvaizdą pradėta kopijuoti. Skaityti toliau
Fuggeriai – Augsburgo bankininkų dinastija
Fugeriai (Fugger) – Augsburgo bankininkų ir pirklių dinastija, korporacijų ir magnatų pradininkai. Giminės pradininku laikomas Švabijos audėjas Hansas Fugeris iš Grabeno kuomet per dukterų vedybas įgijo Augsburgo piliečio teises, ir tapo audėjų gildijos komiteto nariu. Tuomet jis išplėtojo prekybą audiniais Vokietijos vidurio pietuose. XV a. giminė skilo į dvi atšakas, kurios viena herbe turėjo elnią, kita – leliją. Fugeriai perėmė dalį Florencijos Medičių galios, įtakos bei turtų Europoje, kadangi pastarosios giminės įtaka jau buvo pradėjusi slopti. Skaityti toliau
Antspaudas – prabangus LDK kilmingųjų tapatybės ženklas
Antspaudai kaip galios ir valdžios simbolis naudoti nuo gilios senovės – juos naudojo kilmingieji, kurie išskirtiniais heraldiniais simboliais ar inicialais išraižytais antspaudais papuošdavo svarbius dokumentus, sandorius bei korespondenciją taip patvirtindami ten esančios informacijos tikrumą. Tai ir buvo tikrasis kilmingo žmogaus parašas, kadangi daugumai žmonių, kurie buvo mažai raštingi arba visai beraščiai (netgi aukščiausiuose to meto visuomenės sluoksniuose), suprasti vaizdinių kalbą buvo kur kas paprasčiau nei tikrąjį, rašalu užrašytą tekstą, o parašas atlikdavo tik papildomą patvirtinimo funkciją. Skaityti toliau