Nuožmiojo grafo Manuzzi sėkmės istorija

XVIII a. antroje pusėje bežlunganti Abiejų Tautų Respublika buvo rojus nuotykių ieškotojams iš visos Europos. Vienas toks avantiūristas, Venecijos akmentašio sūnus Mikalojus Manuzzi čia sugebėjo užgyventi tokius turtus, apie kokius savo gimtajame krašte negalėjo net pasvajoti. Savimi užtikrintas ūmaus būdo karštakošis, susigiminiavęs su Uteną valdžiusiais Strutinskiais, XVIII a. pabaigoje paveldėjo bemaž trečdalį jų turto, įskaitant ir Luodžių dvarą su dalimi Salako miestelio. Vėliau įsigijo dar daugiau valdų ir sujungė jas į didžiulę latifundiją. Visgi, nepaisant finansinės sėkmės, stiprios giminės jis nesukūrė – vienintelis jo sūnus Stanislovas Manuzzi mirė 1822 metais būdamas Utenoje, Strutinskių dvare, palikęs didžiules skolas. Apie šias dvi neigiamai vertinamas asmenybes rašyta nedaug, o jų nuotykių kupini gyvenimai verti išsamesnio istorinio tyrimo ar publikacijos.

Venecijietis avantiūristas

Mikalojus Manuzzi (liet. Manuci) gimė Venecijoje, maždaug 1730 metais. Kur tiksliai, nėra žinoma (anuomet Venecija buvo didelė valstybė). Jo tėvas Giambattista Manuzzi buvo akmentašys, o mama – liokajų dukra. Vėliau Giambattista Manuzzi tapo Venecijos inkvizicijos šnipu ir jo pastangomis kuriam laikui į kalėjimą buvo pasodintas garsusis mergišius Kazanova. Ką savo jaunystės metais veikė Mikalojus Manuzzi, istorijos šaltiniai nutyli, tačiau kaip rodo tolimesnė įvykių eiga, būdamas apsukrus, jis sugebėjo ne tik prasigyventi bet ir gauti (nusipirkti?) grafo titulą. Ir kai Kazanova buvo išleistas į laisvę ir atvyko į Madridą, ten susitikime su Venecijos pasiuntiniu Mocenigo jam buvo pristatytas ir diplomatijos tarnyboje dirbęs grafas Manuzzi, kurį Kazanova iškart atpažino, kaip savo skriaudėjo sūnų.

Iš kur pas Manuzzi atsirado grafo titulas, istorikams taip ir lieka mįslė. Pats jis nevengė girtis, kad titulą gavo iš Pfalco (kitur – Bavarijos) kurfiursto, save titulavo ir Bavarijos kunigaikštystės Auksinio liūto ordino riteriu, įžūliai demonstravo herbą ir nevengė meluoti, kad yra kilęs iš garsiosios Venecijos Manuzzi šeimos. Kazanovos pavydas dėl Manuzzi elgesio pakurstė konfliktą, bet grafas jau buvo pakankamai įtakingas ir su pasiuntinio pagalba garsųjį mergišių sugebėjo išvaryti iš Madrido.

Nuo 1768 m. Mocenigo kartu su Mikalojum Manuzzi dirbo pasiuntinybėje Paryžiuje, o 1772 m. rudenį jie turėjo būti perkelti į Vieną, tačiau Austrijos imperatorė Marija Teresė tokios reputacijos asmenis tiesiog atsisakė priimti. Dėl kilusio skandalo Mocenigo buvo įkalintas Venecijos valdžios, o Mikalojus Manuzzi, netekęs įtakingo užtarėjo sėkmės ėmė ieškoti Abiejų Tautų Respublikoje.

Santuoka su uteniške venecijiečiui garantavo didžiulius turtus

1772 m. pabaigoje Mikalojus Manuzzi atvyko į Varšuvą ir ten iškart pritapo – susibendravo su savo tautiečiu, karališkuoju sekretoriumi Cajetan Ghigiotti ir pelnė valdovo palankumą, užmezgė ryšius su Rusijos pasiuntiniu Varšuvoje Otto fon Stackelbergu ir pradėjo teikti konfidencialias paslaugas. Vėliau grafas dažnai lankydavosi Sankt Peterburge ir ėmė sklisti kalbos, kad Manuzzi dirba Rusijai, o konkrečiau – grobuoniškam kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui, kas ir buvo tiesa.

Istoriniai šaltiniai nutyli, už ką užsienietis nusipelnė didelės valdovo malonės. Visgi, vieša paslaptis, kad anuomet viena iš S. A. Poniatovskio meilužių Varšuvoje buvo grožiu garsėjusi velionio Apso seniūno Ciechanoveckio našlė Jadvyga Strutinskaitė (1736 – 1778), mūsų krašto ponų, Juozapo Antano Strutinskio ir dusetiškės Rožės Pliaterytės dukra. Anuomet Strutinskiams priklausė ne tik Utenos dvaras su dalimi miestelio, bet ir Balčių dvaras su Antalieptės miesteliu, Luodžių dvaras su dalimi Salako miestelio, Magūnėliai bei kitos valdos.

Kai tapo aišku, kad Jadvygai gims naujagimis, valdovas rado būdą, kaip užbėgti už akių bręstančiam skandalui – 1773 m. Jadvygą Strutinskaitę jis įpiršo savo bičiuliui grafui Manuzzi ir tais pat metais jiems gimė sūnus, kuris kaip ne keista, buvo pakrikštytas Stanislovo vardu. Su savo žmona Mikalojus Manuzzi bendravo nedaug, juolab yra žinoma, kad tuo metu jis dar nemokėjo lenkiškai, o ponia netrukus išvyko gyventi pas savo šeimą į Seivus (dab. Lenkija), kurių seniūnu buvo Jadvygos tėvas Juozapas Antanas Strutinskis.

Nežinome, kas Mikalojui Manuzzi buvo pažadėta už santuoką su Strutinskaite, tačiau po santuokos Manuzzi turtai išaugo kartais – 1776 m. Varšuvos Seimo nutarimu kaip atlygis už ,,Mikalojaus Manuzzi nuopelnus valstybei“ jam buvo suteikta teisė iki gyvos galvos valdyti didelį pelną generavusią Apso seniūniją (dab. Baltarusijos teritorijoje), o 1778 m. mirus Jadvygai Strutinskaitei, valdovas dosniai finansavo Stanislovo Manuzzi globą.

1777 metais prie Apso Rusijos imperijos kariai nužudė Mikalojaus Manuzzi svainį, Breslaujos vėliavininką, Luodžių dvaro savininką Romualdą Strutinskį. Ir nors matyt, grafas čia rankų neprikišo, jam ši mirtis buvo naudinga – Romualdas Strutinskis palikuonių nepaliko, o jo našlė Teresė Felicijona mirė maždaug 1790 metus ir tapo aišku, kad pagrindinė Strutinskių giminės linija jau buvo matė savo galybės saulėlydį.

Likusi vienintelė Juozapo Antano Strutinskio ir Rožės Pliaterytės dukra Teresė buvo ištekinta už Pinsko pavieto maršalkos, kunigaikščio Pranciškaus Druckio Liubeckio, su kuriuo, 1790 m. gegužės 15 d. grafas Manuzzi pasirašė Strutinskių valdų dalybų aktą – Balčiai su Garnių, Bajoriškių ir Kaniūkų palivarkais, Antalieptės miesteliu, karčemomis, malūnais, kaimais ir priklausiniais teko Pranciškui Druckiui-Liubeckiui, o didžiulis Luodžių dvaras su dalimi Salako miestelio, gausybe kaimų ir palivarkų teko venecijiečiui avantiūristui.

Tokioms dalyboms Strutinskiai nepritarė ir dar nuo 1785 m. su grafu Manuzzi teisėsi dėl sūnaus Romualdo Strutinskio palikimo, tačiau konfliktas su uošviais baigtas susitaikymu – dėl milžinišką įtaką ir valdovo užtarimą įgijusių žentų, skolose vėliau paskendusiems Utenos Strutinskiams jie net ir dalies savo valdų užrašyti jau nebegalėjo, o ir kitų pasirinkimų jiems matyt nelabai buvo likę.

Juozapas Antanas Strutinskis ir Rožė Pliaterytė mirė 1793 metais sulaukę garbaus amžiaus ir buvo palaidoti giminės rūsyje po Antalieptės bažnyčia.

Dėl itin ūmaus charakterio, Manuzzi buvo net praminti „šiaurės velniais“

Tiek Mikalojus Manuzzi, tiek ir jo sūnus buvo gana ūmaus charakterio, garsėjo energingu būdu, muštynėmis ir lėbavimais, kad netgi buvo praminti „šiaurės velniais“. Įsikūręs Apso rezidencijoje M. Manuzzi kariavo ir teisėsi su visais savo kaimynais, taip pat ir su Kunigaikščiais Radvilom, Oginskiais ir Belmontą valdžiusia Hilzenų šeima, tad natūralu, kad patriotiškai nusiteikę Breslaujos pavieto ponai smarkiai neapkentė iš Varšuvos atsikrausčiusio ,,karaliaus augintinio”.

Grafas Manuzzi dar teisėsi ir Ciechanoveckiais – buvusios žmonos buvusio vyro giminėmis, dėl Bohino (Bainos) dvaro ir Ugarių miestelio, kuriuos 1780 metais jis sugebėjo išsipirkti už 130 000 zlotų (auksinų), o juos išsipirkęs ten pagarsėjo kaip nuožmus žemvaldys, visiškai nesiskaitęs su vietos gyventojais.

Tiek tėvas, tiek ir sūnus buvo itin prorusiški ir Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigoje aktyviai palaikė prieš valstybę susivienijusią Targovicos konfederaciją, buvo aktyvūs Gegužės 3-osios konstitucijos priešininkai, o 1792 m. karo metu Mikalojus Manuzzi Breslaujoje džiaugsmingai pasitiko atvykusius rusų karius.

Tokiu elgesiu venecijiečiai nemenkai supykdė pilietinę visuomenę ir kai 1794 m. prasidėjo sukilimas, jiems beliko tik bėgti į Rusiją prieglobsčio. Pabėgti pavyko, tačiau sukilėliai konfiskavo bandytus išsivežti turtus, o jų dvarai buvo apiplėšti ir smarkiai nusiaubti. Kiek vėliau, 1796 metais grafas Manuzzi dar skundėsi, kad sukilimo metu buvo sudeginta dalis Salako miestelio. Matyt degė ir Luodžių dvaras, kurį nusiaubė sukilėlių generolas Juozapas Oskierka, taip pat Radkūnai, Maciejavas, Ūgariai (Magdeburgo teises turėjęs nedidelis miestas buvo pilnai sunaikintas ir nebeatsikūrė, išnyko net vietovardis), taip pat sudegė Medininkų, Černiškių, Melnikų, Eividovičių kaimai ir dalis Apso.

1797 m. imperatorius Pavelas I už tarnystę Rusijos interesams Abiejų Tautų Respublikos padalijimų laikotarpiu, Mikalojui ir jo sūnui Stanislovui patvirtino grafų titulus. Ir jei anksčiau dar kam kilo abejonių dėl aršiųjų venecijiečių kilmės ir neaišku iš kur gauto titulo, dabar jie buvo legitimuoti imperatoriaus. Mikalojus Manuzzi sėkmingai papirkinėjo Sankt Peterburgo valdininkus, ir užsigarantavo, kad jo išnaudojamų valstiečių bei smulkesnių ponų skundai dėl jo elgesio, imperatoriaus taip ir nepasieks.

1798 m. Mikalojus Manuzzi įsigijo didžiulius Hilzenų rūmus Belmonte (blrs. Ахремовцы), ten įsirengė savo pagrindinę rezidenciją, atsistatė kas buvo suniokota sukilimų metų, ir iš visų valdų susiformavo latifundiją, kurią 1881 m. duomenimis sudarė virš 40 000 tūkstančių hektarų žemės, gausybė dvarų, kaimų bei miestelių, generavusių milžiniškas pajamas.

Visgi, net ir turėdamas gausybę turtų, Mikalojus Manuzzi toliau konfliktavo su kaimynais. Vienas iš paskutinių jo konfliktų kilo 1799 m. su Daugėliškio dvaro Rimšės palivarko nuomininku Kazimieru Belikovičium dėl Daugėliškio seniūnijai priklausiusio Luodžių ežero. Matyt, grafas nevengė savo pavaldiniams leisti žvejoti jam nepriklausiusiame Luodžių ežere, ir kuomet valdas prižiūrėjęs ponas Belikovičius bandė užkardyti žvejybą, atsakydamas į tai grafas Manuzzi pasiuntė savo valstiečių būrį, kad jie naikintų Belikovičiaus žvejų tinklus.

Kaip baigėsi minėtas konfliktas, nėra žinoma, tačiau situacija kiek pasikeitė 1801 metais, kuomet buvo nužudytas imperatorius Pavelas I. Naujasis valdovas Aleksandras I buvo pradėjęs gilintis grafo aferas, tad be užtarimo likusiam Manuzzi teko atsitraukti ir susitaikyti su įtakos praradimu. Nuožmusis avantiūristas mirė 1809 metais Belmonte, ir viską, ką tik jis buvo užgyvenęs, paliko sūnui Stanislovui.

Stanislovas Manuzzi bandė spręsti tėvo sukurtas problemas, užsiėmė filantropine veikla, tačiau ir toliau smarkiai išlaidavo

Po tėvo mirties grafas Manuzzi palaipsniui ėmė spręsti tėvo sukurtas problemas, baigė teismus su kaimynais ir įgijo jų pasitikėjimą, buvo išrinktas Breslaujos apskrities bajorų maršalka (1814), vertėsi linų auginimu. Dar 1800 m. Volynėje, Dubrovicoje Stanislovas Manuzzi vedė iš Žemaitijos, Šateikių dvaro kilusią Konstanciją Pliaterytę (1782-1874), vėliau jie apsigyveno Belmonte, kuris, kaip ir didžioji tekste aptariamos latifundijos dalis iki pat pirmojo pasaulinio karo buvo Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrityje.

Po santuokos pora ėmė garsėti savo filantropine ir švietėjiška veikla – steigė parapines mokyklas ir bibliotekas vietos gyventojams, turėjo orkestrą. Jų pagrindinė rezidencija Belmonte buvo idealiai sutvarkyta – tiek vidinė tvarka tiek ir parkas, remiantis amžininkų prisiminimais, priminė Sankt Peterburgą.

Visgi, grafas ir toliau gyveno, kaip ir pridera jo socialinio statuso atstovui – nevengė besaikio išlaidavimo, tad turėdamas sunkiai protu suvokiamo dydžio valdas smarkiai prasiskolino ir 1818 m. jau buvo nemokus, jo laukė teismo procesas.

Stanislovas Manuzzi mirė 1822 m. kovo 29 d. būdamas Utenoje, Strutinskių dvare, taip ir nepalikęs palikuonių, tik didžiules skolas. Palaidotas beveik po mėnesio, Apso koplyčioje (reikia manyti buvo balzamuotas). Našlė Konstancija savo vyrą pergyveno dar bemaž puse amžiaus, o visus jo dvarus ir miestelius  (virš 40 000 tūkstančių hektarų žemės) užrašė savo broliui ir velionio Stanislovo Manuzzi skolų kreditoriui Vilhelmui Ignacijui Broel Pliateriui. Pastarasis su žmona Idalija Sobanska gyveno Dubrovicoje (dab. Ukraina), ten augino sūnus Konstantiną, Vladimirą, Viktorą ir Feliksą, o savo latifundijos dvarus, įskaitant ir Luodžius, vargu ar apskritai kada aplankydavo.

Manuzzi skolos jo turto paveldėtojus pasivijo beveik po šimtmečio

XIX amžiaus antroje pusėje milžinišką Pliaterių latifundiją paveldėjęs Feliksas Pliateris susidūrė su nemenkomis problemomis, kuomet į jam priklausiusius Apso, Bohino Belmonto ir Luodžių dvarus pradėjo pretenduoti prancūzijos pilietė Marija Sarnecka-Žiunjen. Tapo aišku, kad grafo Stanislovo Manuzzi kreditoriais buvo tiek Felikso Pliaterio tėvas Vilhelmas Ignacijus, tiek ir Marijos Sarneckos-Žiunjen tėvas Juzefas, kuriam didžiulė skola taip niekada ir nebuvo grąžinta.

Dar nepasibaigus bylos svarstymui Sankt Peterburgo teismo rūmuose ji išsirūpino nutartį, suteikiančią teisę kontroliuoti Felikso Pliaterio miškų kirtimą, o po 1903 m. jai buvo patvirtinta paveldėjimo teisė į visas Felikso Pliaterio valdas, tačiau Pliateris tokį teismo sprendimą užginčyjo, ir dalį dvarų jam pavyko išsaugoti. Teismo sprendimu Marijai Sarneckai-Žiunjen atiteko didžiulis Luodžių dvaras.

1919 metais įsisiautėjus bolševikams Feliksas Pliateris buvo priverstas palikti Belmontą ir pasitraukti į Vilnių, kur 1924 m. mirė. Apso ir Belmonto dvaruose dar Hilzenų sukauptos turtingos antikvaro ir knygų kolekcijos, pirmojo pasaulinio karo metais buvo išvežtos į Sankt Peterburgą, kur matyt, viskas ir pražuvo. Visi Felikso Pliaterio dvarai ir pramonės centrai buvo sunaikinti taip, kad net rašytiniuose šaltiniuose beliko tik informacijos nuotrupos, o Marijos Sarneckos-Žiunjien, Luodžių dvarą Žemės reformos metu konfiskavo ir pilnai likvidavo Lietuvos vyriausybė.

Luodžių dvarvietė 2023 m. gegužę

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys