Ispanijos pilietinis karas vienas iš įdomesnių XX a. konfliktų. Dėl įtakos Ispanijoje susipliekė didžiosios to meto valstybės, o jei dar būtų įsikišusi Didžioji Britanija ir JAV, kas buvo labai tikėtina, kažin ar pergalė būtų buvusi Franko rankose. Franko nacionalistus rėmė Musolinis ir Hitleris, o Respublikos komunistus – Stalinas. Respublikos bei anarchistų pusėje kovėsi 300 – 600 lietuvių. Ispanai Interbrigadose priskaičiuoja 361 Lietuvį (skaityti čia), plius dar būta ir šiek tiek medicinos personalo. O juk be interbrigadų dar buvo ir atskiri anarchistų frontai, kurių statistikos greičiausiai nesužinosime, tačiau ir ten lietuvių buvo nemažai.

Generolas Franciskas Frankas neapsikentęs naujai išrinktos kairiųjų valdžios bei komunistų įtakos Ispanijoje pradėjo maištą Maroke ir sukėlė pilietinį karą. Franko pusėn perėjo daug Ispanijos kariuomenės dalinių (tiesa oro ir jūrų karinės pajėgos išliko Respublikos kontrolėje), įgijo galingus sajungininkus – fašistinę Vokietiją bei Italiją. Taigi jau 1936 m. kai Respubliką pradėjo remti SSRS tapo aišku, kad Ispanija, kaip ir Lenkija – tapo treniruočių lauku didžiąjam karui pasiruošti, kol galiausiai vienas drakonas galiausiai prarijo kitą.

Užsienio parama

Ispaniją rėmė ne tiek ir daug tuometinės Europos valstybių – Lenkija, Čekoslovakija, Meksika, Estija.  Kiek teko domėtis, Lietuva buvo pardavusi senos ginkluotės Respublikai. Tačiau taip pat slaptos operacijos metu Lietuva atsikratė ir daug iki pirmojo pasaulinio karo gamintos vokiškos ginkluotės – Baltijos jūroje iš Lietuvos laivo ginkluotė buvo perkrauta į vokiečių laivą, o Lietuva mainais į senuosius ginklus gavo modernesnių ginklų. Gali kilti klausimas, kam viso to reikėjo? Vokiečiai seną ginkluotę perduodavo F. Frankui. Kadangi tuo metu jau buvo ginklų embargas Ispanijai, modernesni ir po pirmo pasaulinio karo pagaminti ginklai iškart būtų buvę siejami su Vokietijos kišimusi į karą, tačiau senų ir iki pirmojo pasaulinio karo gamintų ginklų tuometinėje Europoje dar buvo labai daug ir paaiškinti iš kur sena ginkluotė atsiranda nebuvo kaip.

JAV teikė humanitarinę paramą, o Prancūzija buvo priešiškai nusiteikusi prieš ginklų perdavimą Ispanijai. Respubliką rėmė ir SSRS – milžiniškais kiekiais tiekė kovinės technikos bei karių savanorių ir instruktorių, tiesa ne už dyką – taip Ispanija prarado savo milžiniškas aukso atsargas. O sovietai rėmė tol kol Ispanija turėjo kuo atsiskaityti. Parama tikrai nebuvo pakankama, ašies valstybės turėjo pranašumą. F. Franko pranašumą lėmė ne tik užsienio parama – jį rėmė ir Ispanijos stambieji žemvaldžiai, pramonininkai, pajutę nacionalizacijos grėsmes.

Anot Džordžo Orvelo, F. Franką vargiai galima lyginti su Hitleriu ar Mussoliniu. F. Franko maištas buvo remiamas aristokratijos, monarchistų ir Bažnyčios. Bent iš pradžių siekta ne tiek įvesti fašizmą, kiek sugrąžinti buvusį feodalizmą ir apsaugoti valstybę nuo raudonųjų įtakos. Juk kairiesiems laimėjus rinkimus prasidėjo protestai – susišaudymai, žemių užgrobimai, profesinės sąjungos užvaldė daugelį gamyklų ir transporto, bažnyčios buvo deginamos ir griau­namos, dvasininkai žudomi. Ir visa tai dėjosi katalikiškoje šalyje. Žudynės privedė prie to, kad didelė dalis žmonių nusisuko nuo Respublikos ir perėjo į Franko pusę. Galima įsivaizduoti, koks susiskaldymas tada buvo šalyje.

Tačiau frankistai tikėjęsi lengvos pergalės turėjo nusivilti – iš tiesų Respublikai liko ištikima beveik visa Ispanijos aviacija ir laivynas, netgi dalis sausumos kariuomenės. Madride ir Barselonoje apsiginklavę darbininkai perversmą nuslopino – taigi per pirmus kelis karo mėnesius Frankistams labiausiai priešinosi net ne pati Respublikos vyriau­sybė, o į anarchizmą linkusios profesinės sąjungos, CNT, FAI, POUM (kontroliavo Kataloniją, Barselona ir Aragoną) gavusios ginklus iš vyriausybės ir atrėmusios kelis svarbesnius fašistų puolimus Ispanijos rytuose. Po to prasidėjo nesantaika ir tarp profesinių sąjungų tarpusavyje ir tarp Respublikos vyriausybės, kurią labai spaudė sovietai.  Pirmiausia buvo reikalaujama išvaikyti revoliucionierius, o vėliau bus galima kalbėti apie paramą. Anarchistų konfederacijos (išskyrus komunistų pilnai kontroliuojamus PSUC) siekė savitos socialistinės, marksistinės ar anarchistinės revoliucijos, vadovavosi Lenino ir Trockio kurta ideologija bei atmetė stalinizmą. Štai kodėl sovietams šių grupių neutralizavimas buvo prioritetas.

Lietuviai interbrigadose

1936 m. Kominternas pradėjo steigti  interbrigadas ir norinčių kautis už komunistus ar prieš fašizmą atsirado apie 40 tūkstančių savanorių iš pačių įvairiausių šalių ( iš jų apie 20 tūkst. žuvo). Interbrigadose apie 300-600 lietuvių kovėsi Respublikos – raudonųjų pusėje, daugiausia jų buvo XIII-oje ir XV-oje interbrigadose, Linkolno ir Adomo Mickevičiaus batalionuose. Tikslus lietuvių skaičius nėra žinomas, o kalbos apie lietuvių brigadą lieka kalbomis, tačiau anuomet būta minčių kurti lietuvių batalioną. Visgi galutinis ten buvusių lietuvių skaičius nėra aiškus. Interbrigadose buvo apie 3000 karių iš SSRS šalių (158 iš jų žuvo mūšio lauke), panašiai tiek buvo ir iš Italijos.

Kovėsi užsieniečiai ir Franko pusėje –  daugiausia iš jų portugalų, net apie 20 tūkst. karių, nemažai ir airių.  Pirmomis karo savaitėmis paremti frankistus Ispanijoje išsilaipino 3000 B. Musolinio karių “savanorių”. Apie lietuvius Franko kariuomenėje informacijos nėra. Ar kovėsi lietuvių Franko pusėje, labai sunku pasakyti. Teko girdėti, kad tik du, tačiau patikrinti šiandien nėra kaip, tad tai gali būti tik gandai. Lietuviai fašizmu labai nesižavėjo, o komunizmo įdėjos tuomet buvo populiarios. Tad kažin ar lietuvių ten buvo. Įdomiausia, kad šiame kare nebuvo samdinių – pakako stipriai idėjiškų savanorių abiejose pusėse – matyt todėl karas buvo toks žiaurus.

Didžioji dalis interbrigadose buvusių lietuvių buvo kairiųjų pažiūrų, komunistuojantys emigrantai iš JAV, Prancūzijos, Urugvajaus ar Brazilijos, turėjo užsienio pilietybę, kai kurie iš jų buvo ir Lietuvos žydai, dauguma kovotojų buvo jauni ar net studentai iki tol neturėję jokios karinės patirties. Nors Smetonos vyriausybė buvo uždraudusi Lietuvoje gyvenantiems lietuviams dalyvauti pilietiniame kare, jie vistiek rašėsi į savanorius – matyt tai buvo protestas prieš vyriausybę ar prezidentą kurio taip nemėgo komunistuojantys emigrantai, tikriausiai tikėję pasaulinės socializmo revoliucijos įdėja, kuri anuomet buvo labai populiari, o jungiantis prie CNT, FAI ar POUM tikėjosi prisidėti prie tos “revoliucijos”. Susidomėjimas karu Lietuvoje buvo didelis, žmonės su nekantrumu laukdavo laikraščių su naujienomis. Į pagalbos Respublikinei Ispanijai fondą Lietuvoje buvo surinkta net 14 tūkst. litų. anuometinėmis kainomis, tikrai nemažai.

Pabandykite įsivaizduoti šiandienos situaciją, koks ažiotažas kiltų jei lietuviai kautusi vienoje ar kitoje puse Sirijoje ar Ukrainoje? Tarp visų šių karų pastebėta paralelių – konfliktai pritraukė nemažai užsieniečių kovotojų – savanorių iš pakankamai tolimų valstybių, pastebėtas ir atvykėlių užsieniečių panaudojimas propagandos tikslais.

Tačiau 1938 m. Tautų sąjunga nusprendė išformuoti interbrigadas. Tada ir prasidėjo lūžis Ispanijos pilietinime kare, o sovietų parama pradėjo strigti pasibaigus ispanų aukso atsargoms. Nors manau, kad ir su interbrigadų pagalba Respublikonai būtų pralaimėję, tik kiek vėliau. O tada veikiausiai kuriam laikui pasistūmėtų ir antro pasaulinio karo pradžia.

Pasikėsinimo į A. Voldemarą dalyviai

1929 m. gegužės 6 d. Andrius Bulota, Martynas gudelis ir Aleksandras Vosylius būdami Lietuvos universiteto (VDU) studentai surengė pasikėsinimą į tuometinį premjerą Augustiną Voldemarą ir nušovė Voldemaro adjutantą, plačiau skaitykite čia. A. Vosylių pagavo ir sušaudė Lietuvos teisėsauga. Du iš jų pabėgo į Lenkiją, vėliau kovėsi Ispanijoje. Taigi Andrius Bulota – vienas garsesnių lietuvių 1937-1939 m. dalyvavusių pilietiniame kare, vėliau sugrįžęs į Lietuvą dėstė VU teisės fakultete, 1974 m. išleido atsiminimų knygą “Ten už kalnų Ispanija”.  Knyga iš tiesų yra unikali, tokių atsiminimų lietuvių kalba vienetai.

“Nors rašydamas apie pasikėsinimą ir dalyvavimą Ispanijos pilietiniame kare A. Bulota galėjo nutylėti daugelį nepatogių faktų ir susikonstruoti „tinkamą“ biografiją, leidusią 1940 m. saugiai grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą ir čia siekti sėkmingos karjeros, tačiau Tarptautinio socialinės istorijos instituto archyve Amsterdame, Martyno Gudelio fonde (Martin Gudell papers, b. 8) saugomi dokumentai leidžia kelti naujus klausimus apie A. Bulotos gyvenimą, asmeninius ryšius bei politines pažiūras. Tarnybos kulkosvaidininku Aragono fronte prie Hueskos miesto metu (A. Bulota kovėsi anarchistinės Durruti kolonos gretose, kuri po militarizacijos 1937 m. buvo reorganizuota ir tapo 26-osios divizijos dalimi). A. Bulota susirašinėjo su savo senu draugu Martynu Gudeliu, kuris tuo metu užėmė aukštas ir svarbias pareigas Ispanijos anarcho-sindikalistų organizacijose (Nacionalinėje darbo federacijoje ir Iberijos anarchistų federacijoje – buvo jų užsienio propagandos skyriaus sekretorius. Vėliau jis į Lietuvą nebegrįžo” –  matyt akis atvėrė sovietų žiaurumai ir okupacija. Plačiau skaitykite čia – Lietuvos istorijos metraštis 2015/1., Ugnė Marija Andrijauskaitė, Hueskos fronte nieko naujo. Andriaus Bulotos laiškai Martynui Gudeliui iš Ispanijos pilietinio karo fronto 1937–1938 m.

Anarchistų pusėje pasižymėjo garsioji Lietuvos žydų kilmės anarchofeministė Ema Goldman. Labai keista asmenybė su visais anarchistinio nukvakimo požymiais retais net tiems laikams, matyt todėl ją iš visur deportuodavo ir nerasdavo sau vietos. Bet pasaulio istorijoje ji yra žinoma. Jai labai gerai sekėsi kurstyt riaušes ir nesantaiką, tad ją pasikvietė ispanų anarchistai CNT/FAI (Confederación Nacional del Trabajo/Federación Anarquista Ibérica). Apačioje – karo veiksmų žemėlapis.

Nemažai lietuvių kilmės “revoliucionierių” žuvo, dauguma žymiuosiuose mūšiuose prie Ebro. Dalis internavosi Prancūzijoje. Ten buvo ir lietuvių.  Vienas jų – Antanas Slapšys – revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis, kalintas Kauno IX forto bei Panevėžio kalėjimuose. 1937 m. išvyko į Ispaniją ir kovėsi interbrigadose. Taip pat ir Albinas Kynas iš Paežerių (Vilkaviškio raj.) – emigravo į Braziliją, ten dirbo alaus darykloje, veikė pogrindiniuose judėjimuose bei laikraščio „Darbininkų žodis“ pogr. spaustuvėje. 1931 – 1936 m. priklausė Brazilijos Komunistų partijai – už revoliucinę veiklą 1932 m. kalintas Grandės saloje. 1936 m. buvo ištremtas iš Brazilijos. Pervežtas į Prancūziją pabėgo į Ispaniją, kur iki 1939 metų kovėsi XI interbrigadoje. 1939 m. buvo internuotas  Prancūzijos stovyklose. 1940 m. sugrįžo į Lietuvą, dirbo ūkinį darbą. Labai liaupsino juos vėliau sovietiniai okupantai savo spaudoje.

Pats karas buvo įtin žiaurus, žudymų ir susidorojimų mastais nenusileido abi pusės. Frankas laimėjo ir po pergalės kurį laiką dar lėkė galvos. Visgi, vėliau Ispanija atsigavo ir suklestėjo, o ypač pramonė. Tačiau tikriausiai visose valstybėse kuriose įsikerojo komunizmas, didžiulio atsilikimo požymiai jaučiami iki šiol, ką galima pasakyti ir apie Kiniją – stipri ir moderni ir stipri šalis, kartu su skurdžiais kaimais ir didele socialine atskirtimi.

Internete aptikau labai įdomią nuotrauką – Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis ir gen. Vladas Nagevičius, Bilbao mieste, 1938 kovo 27 d. Bilbao Frankistai užėmė 1937 m. Įdomu koks buvo lietuvių vizito tikslas? Informacijos nepavyko rasti, tačiau greičiausiai vizito tikslas buvo susijęs su Tarptautinio neintervencijos komiteto veikla, matyt domėtasi ir politine ir karine padėtimi,  galbūt vyko derybos dėl naujosios valdžios politinio pripažinimo arba tiesiog buvo bandoma pasirūpinti lietuviais karo belaisviais.

P.s. truputį nuklydus nuo temos – 1937 m. Vokietijos “Kondoro” legionas bandydamas naujo tipo padegamąsias bombas subombardavo Gernikos miestą. Karo žiaurumų sukrėstas Pablo Pikaso po savaitės pradėjo kurti  garsujį įspūdingo dydžio šedevrą “Guernica”.

Plačiau apie lietuvius Ispanijos kare galite čia:

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article/2158-09-06-pasaulinio-karo-isvakarese-virs-ispanijos-buvo-giedras-dangus-antra-dalis-2

Sutrumpinta šio straipsnio versija 2019 03 28 buvo publikuota naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys